Lyg gėdydamiesi savo išvaizdos toliau nuo gatvės slepiasi apleisti Sluškų rūmai, kuriuos Lietuvos muzikos ir teatro akademija ketina parduoti.
Prie pat T.Kosciuškos gatvės – to paties Sluškų dvaro pastatas, iš kurio prieš keletą metų išsikraustė policijos komisariatas ir pasų poskyris. Tuščias ir kitas pastatas T.Kosciuškos gatvėje, kuriame anksčiau dirbo ekonominės policijos pareigūnai.
Netoli Apaštalinės nunciatūros – vadinamojo milijonieriaus Juozo Petraičio prieš septyniolika metų pradėti statyti, bet taip ir nepabaigti rūmai, žiojintys tuščiomis akiduobėmis. Dar toliau – tuščias buvusios gaisrinės pastatas.
O visai šalia nunciatūros – Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, kurie per pastaruosius metus daugybę kartų keliavo iš rankų į rankas. Tad visai pagrįstai kyla klausimas: ar nevertėtų popiežiui pašventinti šios vietos, kad galų gale čia pradėtų keltis žmonės?
Griaučių nesaugo net šuo
Nors T.Kosciuškos gatvėje daug tuščių istorinių pastatų, garsiausi vis dėlto ne jie, o J.Petraičio rūmai.
Keliaudamas T.Kosciuškos gatve link Olandų žiedo vis nejučiomis pasuki galvą į kairę – gal jau pajudėjo statybos? Ir kiekvieną kartą tenka nusivilti. J.Petraičio rūmų tebėra tik griaučiai.
Anksčiau statybvietę dar saugojo šuo, kuris priartėjus prie vartų imdavo skalyti.
Dabar iš J.Petraičio valdų nė šuns balso negirdėti. Pastato vaiduoklio kieme stovi tik aprūdijęs ir grafičiais išterliotas mikroautobusas.
Formaliai nebaigtas statyti pastatas priklauso ne J.Petraičiui, o jo žmonai Giedrai.
Klasicizmo stilių imituojančius rūmus jie pradėjo statyti 2001 metais ir iš karto užsitraukė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nemalonę – jos pareigūnai G.Petraitis surašė protokolą dėl savavališkai statomų gyvenamojo namo priestatų.
Po 10 metų Petraičiai gavo leidimus statyboms, tačiau neatrodo, kad artimiausiu metu ketina tęsti pradėtus darbus.
Kraupių įvykių netrūksta
O prieš pasižvalgant į kitus Apaštalinės nunciatūros kaimynystėje esančius pastatus reikėtų žvilgsnį mesti ir į pačią T.Kosciuškos gatvę. Savivaldybė prižadėjo pradėti jos rekonstrukciją ir apgailestavo, kad nespės iki popiežiaus atvykimo.
Jeigu prisiminsime, kaip ši valdžia žarstė pažadus dėl Giedraičių ir kitų gatvių rekonstrukcijos, galima tvirtinti, kad ne tik iki popiežiaus vizito, bet ir iki kitąmet vyksiančių savivaldos rinkimų T.Kosciuškos gatvėje darbai neprasidės.
Nors T.Kosciuškos gatvė labai žalia, vadinama viena gražiausių Vilniuje, jos istorijoje būta tikrai kraupių įvykių.
Pavyzdžiui, 1955 metų gegužės 24-ąją girto vairuotojo vairuojamas automobilis „Pobeda“ rėžėsi į gatve žygiuojančią kareivių koloną. Per avariją net 4 kareiviai žuvo ir 19 buvo sužeista.
Dabar žinia apie tokią nelaimę būtų apskriejusi visą pasaulį, bet tais laikais bet kokia informacija apie tragišką įvykį buvo kruopščiai slepiama.
Kaip ir kitas paslaptingas įvykis, kuris, manoma, įvyko T.Kosciuškos gatvėje, kai 1970 metų spalio mėnesį dingo kalbininkas baltistas profesorius Jonas Kazlauskas.
Vėliau jo kūnas buvo rastas Neryje, o viena versijų buvo tokia, kad su neparankiu mokslininku susidorojo KGB.
Įstaigos ilgai neužsibuvo
Arčiausiai nunciatūros yra Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – buvusi dvarininko Justino Konopackio rezidencija. Joje kadaise buvo apie 40 kambarių, skirtų nuomai.
Pagal Julijono Januševskio projektą 1888 metais pastatyta trijų aukštų rezidencija labai išsiskyrė iš tais laikais Antakalnyje įprastų medinių namų.
Pastate pokariu įsikūrė tuometis Fizikos ir matematikos institutas, o jam išsikrausčius suremontuotas pastatas vis keliavo iš rankų į rankas. Jame glaudėsi Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos standartizacijos departamentas, kol jis iš prestižinės gatvės buvo perkeltas į buvusio bendrabučio Algirdo gatvėje penktąjį aukštą.
J.Konopackio rezidencijoje kūrėsi Nacionalinis akreditacijos biuras, Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba, Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas ir daug kitų valstybinių įstaigų, kurios dabar jau panaikintos ir niekas jų net pavadinimų neprisimena.
O 1944–1947 metais pastate veikė lenkų evakuacijos biuras, kuris rūpinosi tautiečių išvykimu iš Vilniaus.
Kieme prie pastato 2006-aisiais buvo pasodinta A.Mickevičiaus guoba vietoj netoliese prieš 200 metų augusios senosios, po kuria poetas Adomas Mickevičius labai mėgo ilsėtis ir laukti įkvėpimo.
1929 metais sauja žemės iš šios vietos buvo nuvežta į Paryžių ir įkasta po poeto A.Mickevičiaus paminklu.
Dėl pirkinio – skandalas
Tam pačiam J.Konopackiui priklausė ir 1885 metais T.Kosciuškos gatvėje iškilęs dviejų aukštų gelsvų ir raudonų plytų namas, skirtas nuomojamiems butams ir krautuvėms.
Pokariu jis tapo gaisrininkų buveine, tačiau prieš septynerius metus 6-oji ugniagesių komanda išsikraustė į P.Vileišio gatvę. Nuo to laiko pastatas tuščias.
Ištuštėjusį pastatą jau spėjo sudrebinti skandalas. Nors buvo planų senosios gaisrinės pastate įkurdinti ugniagesių muziejų, lėšų tam pritrūko.
Iš pradžių 362 kvadratinių metų pastatas buvo išnuomotas bendrovei „Koncepcija“, vėliau jai už 418 tūkst. eurų buvo parduotas.
Paaiškėjo, kad priešgaisrinės saugos konsultavimu, gaisrinės saugos vertinimu užsiimančios „Koncepcijos“ direktorius Vilius Ambrazevičius yra ir Lietuvos ugniagesių sporto federacijos prezidentas, o jo pavaduotojas Jevgenijus Oksenkrugas – priešgaisrinės apsaugos sistemoje dirbęs asmuo.
Jo tėvas vadovavo sostinės ugniagesių 1-ajai komandai. Tad praėjusių metų rugsėjį Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas dėl galimai korupcinių veiksmų kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą.
Vežė į lagerius Rusijoje
Apgailėtinos būklės Sluškų rūmai, kuriuose šeimininkauja Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – toliau nuo gatvės.
Per tris šimtmečius buvo daugybė rūmų savininkų, juose veikė net lentpjūvė, ligoninė, kareivinė, alaus darykla ir amunicijos sandėliai.
Bet kraupiausias rūmų istorijos puslapis – nuo 1872 metų, kai rūmuose įsteigiamas persiunčiamasis katorgos kalėjimas. Kaip kalėjimas rūmai naudoti ir 1919–1940 metais.
Šiame kalėjime buvo laikomi nuteisti kaliniai, laukiantys etapavimo į lagerius Rusijoje.
Jame buvo kilusi šiltinės epidemija, kuri taip įsismarkavo, kad visus kalinius teko perkelti į Lukiškes.
Tik pokariu kalėjimo pertvaros buvo nugriautos, padidinti langai, pakeistos perdangos, rūmai pritaikyti profesinei technikos mokyklai.
Carizmo laikotarpiu buvo sunaikintas šiaurinis įvažiavimas į rūmus – puošniai dekoruoti vartai, o rūmų teritorija aptverta iki šiol vaizdą darkančia mūrine kareivinių tvora.
Liūdnas ir kitų rūmų pastatų vaizdas. Prie gatvės – samanomis apaugusios, aprašinėtos sienos, už kurių buvo 5-ojo policijos komisariato ir pasų poskyrio kabinetai.
Kai šios įstaigos išsikraustė, didžiuliai pastatai liko tušti, tik neseniai Turto bankui juos pagaliau pavyko parduoti.
Beje, rūmų pastate, kuriame dirbo policija, 1941–1944 metais buvo įsikūręs nacių slaptosios policijos (gestapo) poskyris.
Kiek geresnės būklės tik pastatas, kuriame buvo ekonominė policija. Planuoja, kad po rekonstrukcijos į A.Kojelavičiaus gatvę išsikraustys ir nakvynės namais „Sala“ pavadinta blaivykla.
Kol kas ji veikia viename rūmų pastate, esančiame kieme.
Jau sklandė laisvės idėja
Vyresnio amžiaus vilniečiai dar prisimena, kad Apaštalinėje nunciatūroje, kurioje nakvos popiežius, seniau buvo įsikūrusi Lietuvos dailininkų sąjunga.
O pasižiūrėjus filmą „Įkvėpti laisvės“ galima sužinoti, kad rūmuose laisvės idėja sklandė anksčiau, nei ją 1988 metų birželio 3-iąją paskelbė oficialiai įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.
Tarkim, 1988 metų balandžio 20-ąją tuometėje Lietuvos dailininkų sąjungos būstinėje T.Kosciuškos gatvėje, kur rinkosi klubo „Istorija ir kultūra“ nariai, filosofas Arvydas Juozaitis perskaitė pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“.
Jame pritarė pertvarkos idėjoms, pasmerkė Komunistų partijos vienvaldystę, demokratijos užuomazgų slopinimą.
Kad rūmuose brendo laisvės idėjos, liudijo ir tai, jog Lietuvos dailininkų sąjunga pirmoji iš kūrybinių organizacijų išstojo iš sovietinės Dailininkų sąjungos.
Pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Apaštalinė nunciatūra, iškilo 1937 metais.
Jis buvo skirtas Vilniaus magistrato darbuotojų klubui. Iki šių laikų išliko net nemažai pirminių stogo čerpių, kurių dalis yra stiklinės, su išlieta pagaminimo data ir vieta – 1936 metais Gdanske.
Projektuotojai siūlo naujovių
Bendrovė „Plentprojektas“ parengė T.Kosciuškos gatvės nuo Olandų žiedo iki Sluškų gatvės rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus. Didžiausia naujovė – siūloma įrengti M.Dobužinskio gatvės jungtis su Olandų gatve.
Projektuotojai pažymi, kad T.Kosciuškos ir M.Dobužinskio gatvių šaligatvių trinkelės yra senos ir suskilinėjusios.
Po rekonstrukcijos T.Kosciuškos gatvės kairėje pusėje link Sluškų gatvės ketinama įrengti automobilių stovėjimo vietas.
Miesto transporto stotelę ir pėsčiųjų perėją projektuotojai siūlo perkelti toliau nuo Olandų žiedo, taip pat įrengti šviesoforą.
Po kelerių metų neatpažįstamai pasikeis
Saulius Vagonis
Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos departamento vadovas
„Dauguma ištuštėjusių pastatų aplink Apaštalinę nunciatūrą ilgą laiką priklausė valstybei. Pastaruosius keletą metų ji tų pastatų nei remontavo, nei rūpinosi pardavimu.
O ir anksčiau valstybė šių pastatų remontui daug lėšų neskyrė, tad dabar jų būklė apverktina.
Vis dėlto siūlau penkerius ar šešerius metus palaukti, nes T.Kosciuškos gatvėje pastatai pereina į privačią nuosavybę. Kad pastatai atgimtų, reikės daugiau laiko, nes nekilnojamojo turto plėtotojams tokioje vietoje bus sunkiau gauti visus leidimus statyboms ar rekonstrukcijos darbams. Juk T.Kosciuškos gatvė – tai ne Perkūnkiemis, kur susitvarkyti dokumentus daug paprasčiau.
Žinoma, tuose pastatuose niekada nebebus nei policijos būstinių, nei gaisrinės. Matyt, ten įsikurs biurai ar prabangesni apartamentai.
Tikiu, kad ši vieta neatpažįstamai pasikeis, nes nekilnojamojo turto plėtotojams ji atrodo labai patraukli. Juo labiau kad iš Sluškų rūmų žada išsikraustyti Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Tada šiame rajone atsirastų dar vienas didžiulis objektas.“
