Atšalus orams sunkios dienos atėjo namų neturintiems kauniečiams. Kai kurie jų bijodami sušalti nakvoti traukia į nakvynės namus, esančius Petrašiūnuose. Čia laikinos pastogės šią žiemą ieško apie 20 savo namų neturinčių žmonių.
Tačiau ne visi linkę naudotis tokia paslauga.
Pačiame Kauno centre sugriuvusiame sandėlyje be stogo gyvena 36 metų Žydrūnas. Iš pirmo žvilgsnio nė neįtartum, kad vyras nakvoja lauke po šiferio lakštu ir plėvele. Jis nenori būti su svetimais žmonėmis, todėl net ir spaudžiant šalčiams mieliau renkasi savo paties susikurtą migį, kurį Kalėdų proga net išpuošė blizgučiais.
Centro seniūnas Marius Švaikauskas sakė, jog benamiai Kauno centrą mėgsta dėl to, kad čia lengviau prasimanyti pinigų. Jie įsigudrina apsigyventi net pačioje Rotušės aikštėje.
O sandėlių, kuriuose įsikūręs Žydrūnas, netrukus neliks, nes jų vietoje prasidės statybos.
Sudomino žmogaus pėdsakai
Apleisti sandėliai pačiame Kauno centre, prie Krėvos gatvės, netoli senųjų neveikiančių Kauno kapinių, miesto piktžaizde tapo jau seniai. Raudonų plytų statiniai griūva, jų seniai nebedengia stogai, styro tik sienos. Tačiau ir jos, kaip paaiškėjo, gali vilioti benamius.
Kartą einant pro šalį kilo įtarimas, kad čia kažkas gyvena. Į vieną sandėlį pritempta stiklainių su maistu, maišelių su produktais ir įvairiais daiktais, skudurų.
Sandėlio kampe į senas lentynas atremta šiferio lakšto nuolauža, kelios lentos, kuriomis prispaustas didelis polietileno gabalas, – taip suręsta pašiūrė, į kurią galima įlįsti.
Ne kartą žvalgantis po šią palaikę pastogę buvo galima įtarti, kad joje kažkas vis būna, nes keitėsi daiktai.
Artėjant Kalėdoms sandėlyje net atsirado kalėdinių blizgučių – taip sugriuvusio sandėlio gyventojas pasipuošė savo namus.
Darbdaviai mokėjo per mažai
Apleistą sandėlį teko stebėti ilgai, nes pamatyti jo gyventojo vis nepavykdavo. Ramybės nedavė klausimas, kas čia gyvena ir kaip gyventojas ištveria šaltas naktis.
Tačiau vieną dieną pagaliau iš po laikino stogo pasigirdo kosėjimas ir netrukus pasirodė pats gyventojas, netikėtai nustebinęs savo išvaizda.
Gana jaunas vyras buvo švariai nusiskutęs ir nusiprausęs, vilkėjo visai tvarkingais drabužiais. Žydrūnu prisistatęs 36 metų benamis pamažu papasakojo savo istoriją.
„Esu kilęs iš Ukmergės, sėdėjau kalėjime. Grįžti į Ukmergę neturiu ko, broliai geria, su jais gyventi nenoriu“, – kalbėjo benamis.
Nors jis turi dokumentus, bet Kaune nėra registruotas, jokių pašalpų gauti negali, namų čia neturi. Žydrūnas pasakojo, kad turi net dvi profesijas – virėjo-konditerininko ir siuvėjo-sukirpėjo. Tačiau teigė, jog darbdaviai, pamatę, kad yra kalėjęs, priimti į darbą nenori.
„O kai dirbu, apgaudinėja. Paskutinį kartą dirbau vienoje siuvykloje nuo 7 iki 18 valandos. Ariau kasdien, bet atlyginimo gaudavau tik kiek daugiau nei 200 eurų“, – teigė benamis.
Svetimi žmonės nepatinka
Kadangi už mažus pinigus dirbti nenorėjo, nepajėgė susirasti ir pastogės. Todėl susirado atokią vietą miesto centre, kuri yra netoli turgavietės, prekybos centrų, autobusų ir geležinkelio stočių.
„Čia gyvenu ne pirmą žiemą, o kartais įsikuriu ir vasarą. Čia atokus kampas, niekam netrukdau. Susiradau antklodžių, pagalvių, pasitiesiau ir miegu, nelabai šalta“, – sakė vyras.
Žydrūnas pasakojo, jog žino, kad pernakvoti gali laikinuose nakvynės namuose, esančiuose Petrašiūnuose.
„Bet ten man nepatiko. Ten turi nuvykti tam tikromis valandomis, būti su svetimais žmonėmis, sąlygos ten bent prieš kelerius metus buvo blogos. Geriau gyventi laisvai ir savarankiškai“, – teigė benamis.
Pasipuošė ir savo namus
Kaip gyvena, benamis neatviravo, tik pasakojo, kad kartais nukeliauja iki Partizanų gatvės, nes ten yra „Carito“ valgykla, kur nemokamai gali gauti karšto maisto. Maisto ir įvairiausių daiktų jis susiranda ir prie gyvenamųjų namų konteineriuose ar turgavietėje.
„Dienomis būnu tarp žmonių, todėl manau, kad turiu atrodyti tvarkingai. Nusiprausiu prekybos centruose, ten sušylu. Kadangi neatrodau kaip benamis, niekam į akis nekrintu, niekas lauk nevaro“, – kalbėjo Žydrūnas.
Prieš Kalėdas vyras pasipuošė savo laikiną pastogę.
„Kas šventė namuose, kas pas draugus, o kas – gatvėje. Vis tiek šventė“, – atviravo benamis. Jis nežino, kas bus ateityje, tiesiog nori sulaukti šiltesnių dienų.
Buvusio teistumo neslepia
Ne visi benamiai kaip Žydrūnas ir orams atšalus lieka gatvėje. Kai kas renkasi kitokią išeitį – vyksta į Kauno socialinių paslaugų centro Nakvynės paslaugų skyrių, esantį Petrašiūnuose, R.Kalantos gatvėje.
Ten benamiai žmonės gali rasti laikinus nakvynės namus.
Juose ne vieną naktį šią žiemą jau leido 44 metų Donatas Jodka, 31 metų Sigitas Kaptuleris ir 40-metis Marius.
D.Jodka ir S.Kaptuleris neslėpė, kad irgi yra kalėję.
„Tėvų jau neturiu, vaikai atimti, turiu tik vieną tetą, kuri serga, todėl ir namų neturiu“, – atvirai pasakojo S.Kaptuleris.
D.Jodka taip pat tikino, kad artimųjų neturi.
Nakvynės namuose geriau
Abu vyrai pasakojo, kad vasaromis dirba laikinus darbus: kam žolę nupjauna, kam malkas sukapoja ar padeda atlikti kitus ūkio darbus.
„Kartais mums leidžia apsigyventi ten, kur dirbame, bet žiemą darbų nebelieka, pastogės taip pat“, – kalbėjo vyrai.
Tada benamiai įsikuria parkuose ar apleistuose namuose, jų rūsiuose. D.Jodka pasakojo, kad ne kartą ir žiemą yra nakvojęs po balkonais. Tiesa, laikinuose nakvynės namuose geriau.
„Anksčiau šiuose namuose čiužiniai būdavo sumesti rūsyje. Dabar sąlygos kur kas geresnės. Patalpos pirmame pastato aukšte paremontuotos, yra virtuvė ir maisto“, – pasakojo D.Jodka.
Vyras sakė, kad socialiniai darbuotojai padeda susitvarkyti dokumentus, todėl jis tikisi, jog netrukus ras darbo.
Dar vienas nakvynės namų lankytojas Marius pasakojo, kad pirmą kartą čia apsilankė prieš 5 metus.
„Esu suvirintojas, bet paslydau ant kamščio. Todėl nutiko taip, kad nebeturėjau namų. Paskui darbą vėl radau, pigiai nuomojausi kambarį, bet tas namas sudegė ir tokio pigaus būsto neberadau. Prieš mėnesį darbovietėje visiems buvo ilgos atostogos, todėl pajamų negavau, teko eiti nakvoti į nakvynės namus.
Dabar jau vėl dirbu, todėl tikiuosi, kad nakvynės namuose naktų leisti ilgai nebereikės“, – sakė vyras.
Miesto centras – pinigų šaltinis?
Marius Švaikauskas
Centro seniūnijos seniūnas
„Apie benamius mums praneša gyventojai, kartais juos pastebi seniūnijos ar Socialinių paslaugų centro darbuotojai, miestą tvarkančių įmonių atstovai.
Centras tokiems žmonėms yra pinigų šaltinis, nes čia daugiau judėjimo, daugiau praeivių ir turistų.
Šią žiemą gavome pranešimų, kad keli benamiai įsikūrė apleistuose sandėliuose K.Donelaičio gatvėje. Vienas benamis prieš pat Kalėdas apsigyveno Rotušės aikštėje, vienoje nenaudojamoje tarpuvartėje.
Apie tokius atvejus informuojame Socialinių paslaugų centrą. Žinau, kad abiem atvejais šio skyriaus socialiniai darbuotojai vyko į nurodytas vietas. Benamius jų nakvojimo vietose pavyksta aptikti ne iš karto. Vis dėlto kai jie aptinkami, informuojami apie galimybę nakvoti nakvynės namuose ir apie kitas paslaugas, kurias gali gauti.
Rotušės aikštėje gyvenęs benamis sutiko apsilankyti nakvynės namuose, bet vėliau iš jų dingo. Koks jo likimas, dabar niekas nežino, nes suaugę žmonės turi teisę pasirinkti, kaip jiems gyventi.
Apie benamį, įsikūrusi Krėvos gatvės sandėliuose, girdėti neteko, bet šiam žmogui taip pat norėtume padėti.
Vis dėlto benamių miesto centre mažėja. Manau, taip yra dėl to, kad patys gyventojai tapo aktyvesni, labiau prižiūri savo aplinką.“
Varguoliai mėgsta ir apleistus Vilniaus pastatus
Vytenis Pilipas
Įmonės „Keista“ statybų direktorius
„Krėvos gatvėje esantys seni sandėliai priklauso sklypui, kuriame statome nedidelių daugiabučių kompleksą. Senus statinius planuojame griauti jau kitą mėnesį.
Apie ten gyvenantį benamį nežinojome, nes jis į savo namus, matyt, patenka ne per mūsų teritoriją. Bet dabar nedelsdami ten apsilankysime, bent jau įspėsime žmogų apie mūsų planus, kad vykdydami darbus netyčia jo nesužalotume.
Neseniai Vilniuje buvo panašus atvejis. Vykdome statybas miesto centre, Švitrigailos gatvėje. Ten buvusiuose senuose pastatuose taip pat gyveno benamiai, juos teko išprašyti.“
Glaudžiasi dešimtys namų neturinčių žmonių
Neringa Gudėnaitė
Kauno socialinių paslaugų centro Nakvynės paslaugų skyriaus vedėja
„Ankstesniais metais žiemomis laikinos nakvynės pas mus ieškodavo iki 50 žmonių. Dabar turime 38 vietas, bet šią žiemą nakvoti ateina 15–22 namų neturintys kauniečiai. Dažniausiai jie atvyksta patys. Kartais, kai sužinome, kur jie glaudžiasi, važiuojame su jais pabendrauti, papasakojame, kur jie gali kreiptis pagalbos.
Pastogės neturintys žmonės atvykti į laikinus nakvynės namus gali kiekvieną dieną iki 20 valandos ir juos palikti 8 valandą. Jei lauke šalta, turime svetainę, kurioje žmonės gali būti ilgiau. Prie svetainės yra virtuvė, kurioje galima pasigaminti karšto maisto, nes įvairių maisto produktų gauname iš „Maisto banko“.
Jei žmonės nori kabintis į normalų gyvenimą, socialiniai darbuotojai juos veža pas medikus, rūpinasi, kad jiems būtų išduoti dokumentai, kad pradėtų ieškoti darbo ar imtų gydytis nuo priklausomybės ligų.
Manau, jog pas mus ieškančių nakvynės dėl to ir sumažėjo, kad dirbame visus šiuos darbus, ieškome benamiams ilgalaikės pastogės visoje Lietuvoje.
Sąlygos pagerėjo ir mūsų nakvynės namuose. Dabar įrengti geresni miegamieji, yra ir dušas.
Jei nakvynės ieško apsvaigę asmenys, juos nukreipiame į greta esančios saugios nakvynės namus, kad jie netrukdytų blaiviems žmonėms.
Jei žmonės randa darbą, bet neturi kur gyventi, 6 mėnesiams jie gali apsistoti ir čia pat esančiuose laikino apgyvendinimo namuose. Už pastogę jie moka 20 procentų gaunamų pajamų.
Būna, kad suklupę, namų neturintys žmonės atsitiesia, susiranda darbą, sukuria šeimas, turi namus ir siunčia padėkas.
Skaudžiausia, kai kurį laiką žmonės gyvena normaliau, susitvarko dokumentus, bet vėliau vėl ima girtauti, kur nors užstato dokumentus. Tada tenka ieškoti, kur dokumentai palikti, arba gaminti naujus ir visą kelią su jais eiti iš naujo.
Neretai namų nebeturintys asmenys yra prasiskolinę, turi reikalų su antstoliais, todėl vengia oficialiai dirbti, nes pajamos vis tiek bus nuskaičiuotos. Kartais būna, kad jų ieško teisėsaugos atstovai, todėl jie nenori ieškoti oficialios nakvynės ar pagalbos.
Manau, kad žmonės dar per lengvai gatvėje prasimano pinigų ir dirbti neturi jokios motyvacijos. Būtų geriau, jei žmonės benamiams ne aukotų pinigų, o pasiūlytų jų užsidirbti.“
