Kauno senamiestyje esančio benediktinių vienuolyno tvorą prieš gerus metus apsupo statybų pastoliai. Jie tebestovi ir dabar, nes darbai sustojo. Jie nevyksta ne tik dėl to, kad atėjo žiema, bet ir dėl lėšų stygiaus.
Sužinojusi, kad vienuolėms stinga pinigų, gidė Rimutė Mikalavičienė pakvietė kauniečius į nemokamas ekskursijas po vienuolyną. Ekskursantai gali atsilyginti aukodami pinigų vienuolyno atnaujinimo darbams.
Bendraujant su vienuolėmis, kurios svajoja atnaujinti ne tik šventoriaus tvorą, bet ir visą unikalų vienuolyno kompleksą, paaiškėjo, atrodytų, neįtikėtinų faktų.
Sovietmečiu iš vienuolyno išvarytos seserys į savo valdas grįžo jau prieš 29 metus, bet nuosavybės dokumentų neturėjo iki pat praėjusių metų, nes vienuolyno klebonijoje gyveno socialiai remtini žmonės.
Kadangi nuosavybės dokumentai nebuvo iki galo sutvarkyti, vienuolės negalėjo gauti lėšų iš ES fondų, už kurias jau kur kas anksčiau būtų galėjusios pradėti remontuoti savo pastatus. ES fondų pinigai nuplaukė pro šalį. Todėl seserys priverstos ieškoti kitų pajamų šaltinių.
Iškeldinti gyventojus iš socialinių būstų užtruko, teko su jais ne vienus metus bylinėtis.
Savivaldybė pernai parėmė benediktinių vienuolyno tvoros tvarkybos darbus. Su religija susijusių pastatų fasadų ar tvorų remonto darbai iš dalies finansuojami, nes jie yra miesto veido dalis.
Sumanė rengti ekskursijas
Kaunietė gidė R.Mikalavičienė organizuoja įvairias ekskursijas, turi sukaupusi daugybę žinių apie Kauną ir įvairius lankytinus miesto objektus.
Pernai moteris, klausydama vienos radijo laidos, išgirdo benediktinių pasakojimą apie vienuolyną ir jo būklę.
„Seserys guodėsi, kad visi vienuolyno pastatai yra prastos būklės. Pernai pradėjus vienuolyno tvoros tvarkybos darbus paaiškėjo, kad statinio būklė kur kas kritiškesnė, nei manyta, pinigų vienos dalies remontui ir kitos dalies statyboms stinga“, – prisiminė kaunietė.
R.Mikalavičienė sakė tada pagalvojusi, o kuo gi ji asmeniškai galėtų padėti?
„Vieną kartą paaukoti pinigų galima, bet vienkartinė auka mažai padės. Esu gidė, iš to gyvenu, todėl nusprendžiau vienuolyne rengti nemokamas ekskursijas ir pakviesti žmones aukoti, kas kiek gali ir nori. Šią idėją pasiūliau vienuolėms. Jos mano pagalbą priėmė“, – pasakojo kaunietė.
Susirinko nemažas būrys
Prieš Naujuosius metus įvyko pirma ekskursija. Šią savaitę – antroji.
Į ją gidė kauniečius kvietė per socialinius tinklus, registruotis nereikėjo, galėjo ateiti visi norintys. Žmonės iš anksto žinojo, kad už ekskursiją galės atsidėkoti aukomis.
Pirmadienio popietę žmonės traukė į atrakintą vienuolyno teritorijoje esančią Šv.Mikalojaus bažnyčią. Nedideliuose maldos namuose susibūrė per 50 įvairiausio amžiaus kauniečių.
Neraginami žmonės ėjo prie aukų dėžutės, ant kurios buvo užrašas, kad pinigai renkami vienuolyno ansambliui atgaivinti. Daugelis ekskursijos dalyvių aukojo po 5, 10 ar 20 eurų, sėdosi ant suolų ir laukė gidės pasakojimo.
Aukojo senjorai ir studentai
Tarp atėjusiųjų į vienuolyną buvo ir kaunietės seserys Elena Kavaliauskienė ir Ona Griciuvienė. Moterys pasakojo, kad yra pensininkės, turi laisvo laiko, todėl aktyviai dalyvauja įvairiuose nemokamuose renginiuose.
„Labai įdomu sužinoti miesto istoriją. Šiame vienuolyne niekada nesame buvusios, todėl sudomino galimybė pamatyti, kaip gyvena vienuolės. Gidės pasakojimas apie jų gyvenimą sujaudino, todėl paaukojome šiek tiek pinigų“, – atviravo moterys.
Į susitikimą atėjusi kaunietė studentė Austėja Sadauskaitė pasakojo studijų metu sužinojusi, kad benediktinių vienuolyno bažnyčioje yra išlikę garsaus dailininko scenografo Liudo Truikio vitražai, įrengti dar tarpukariu.
„Mačiau juos tik nuotraukose, todėl norėjau pamatyti gyvai. Anksčiau eiti į vienuolyno teritoriją nedrįsau, nes nežinojau, ar galima trukdyti seserų gyvenimą. Neįtikėtina, kad vitražai bažnyčioje išliko net per sovietmetį. Manau, kad pastatai, kuriuose yra tokių vertybių, turėtų būti geresnės būklės, todėl atėjau į ekskursiją, paaukojau pinigų. Apie tai papasakosiu bendramoksliams, gal sugalvosime, kaip galime prisidėti prie vienuolyno pastatų būklės pagerinimo“, – sakė būsima menininkė.
Iš namų buvo išvarytos
Benediktinių vienuolynas stovi dabartinių Šv.Gertrūdos, Šauklių, J.Eimučio ir Benediktinių gatvių apsuptyje.
Gidė R.Mikalavičienė pasakojo, jog Šv.Mikalojaus bažnyčia pirmą kartą paminėta 1493 metais, todėl manoma, kad pastatyta dar anksčiau ir tikriausiai už miestiečių pinigus.
Benediktinių vienuolynas buvo įsteigtas XVII amžiuje, seserims atiduota Šv.Mikalojaus bažnyčia. Aplink buvo pastatyti mediniai nedideli pastatai.
Mūrinis stačiakampis dviejų aukštų pastatas, pietinėje pusėje sparnu sujungtas su bažnyčia, pastatytas tik 1825 metais. Pirmame aukšte buvo refektorius, celės, įvairios ūkinės patalpos, antrame – celės.
1924 metais vietoj medinio kapeliono namo iškilo mūrinė klebonija, taip pat dar vienas pastatas vienuolių reikmėms.
Po Antrojo pasaulinio karo vienuolės iš savo valdų buvo išvarytos. Vienuolynas uždarytas 1948 metais. Bažnyčioje buvo viešosios bibliotekos knygų saugykla. Priestate prie bažnyčios, kur gyveno vienuolės, įsikūrė paprasti gyventojai. Buvusią kleboniją užėmė socialiniai būstai. Dar viename atskirame name įkurtas darželis.
1990 metais bažnyčia suremontuota ir grąžinta tikintiesiems, į vienuolyną grįžo Benediktinių kongregacijos seserys.
Bažnyčia – neįprastos formos
Per ekskursiją buvo galima ne tik apžiūrėti neįprastos nesimetriškos formos bažnyčią. Dabartinę išvaizdą architektūros paminklas įgijo per daugelį šimtmečių, jų architektūros ir dailės savitumai susijungė į vieną darnią kompoziciją, kuri matoma šiandien.
Šv.Mikalojaus bažnyčia yra vienas originaliausių gotikos paminklų Lietuvoje. Visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje tokio plano gotikinių bažnyčių daugiau nebuvo. Kiekviena bažnyčios patalpa turi vis kitos rūšies skliautus.
Apžiūrėję bažnyčią ekskursijos dalyviai pateko į koridorių, kuriuo iš savo patalpų vienuolės eina į maldos namus. Juose iki šiol stovi skrynios, jose į vienuolyną stojusios moterys atsigabendavo savo kraitį.
Pakeliui buvo galima apžiūrėti vieną nedidelį kambarį – kapitulų salę, kurioje eksponuojami įvairūs bažnytiniai daiktai. Tarp jų saugomi ir metaliniai aštriai į kūną įsirėžiantys atgailos diržai, kurių vienuolės dabar nebenaudoja. Iš šios patalpos per vitražais papuoštus langus mišias stebi ir meldžiasi tos seserys, kurioms lipti laiptais ir eiti į pačią bažnyčią per sunku.
Ekskursijos dalyvius ypač nustebino tai, kad visos vienuolės ne tik meldžiasi, bet ir dirba įvairius darbus mieste, gaunamu atlygiu prisidėdamos prie vienuolyno išlaikymo ir išsaugojimo.
Patalpos pradeda pelyti
Vienuolyno priorė – vyriausiosios vienuolyno sesers abatės pavaduotoja sesuo Agnietė detaliau papasakojo, kokia yra vienuolyno pastatų būklė, ką reikėtų atnaujinti ir kodėl taip ilgai to negalėjo padaryti, ir seserys yra priverstos prašyti pagalbos visų žmonių.
Sovietmečiu, kai vienuolės buvo išvarytos iš vienuolyno, seserys gyveno mieste, savo butuose. Kai bažnyčia ir vienuolynas buvo grąžinti benediktinėms, jos ėmė pardavinėti savo butus ir pamažu iš gyventojų išpirko patalpas, kuriose dabar gyvena. Tai užtruko 10 metų. Namą benediktinės pasitvarko, bet koridoriuose ir celėse pamažu ima įsimesti pelėsis, reikia remonto.
Buvo uždarytas ir darželis, kuris dabar stovi negyvenamas, užkaltais langais. Kada nors seserys tame pastate norėtų įkurti svečių namus.
Bažnyčia, palyginti su kitomis patalpomis, yra geriausios būklės, bet ir joje reikia keisti šildymo sistemą, langus, nes maldos namuose šalta, o sąskaitos už centralizuotai tiekiamą šildymą – milžiniškos. Labai reikėtų suremontuoti ir bažnyčios rūsyje esančią kriptą, nes jos būklė tragiška.
Gyveno ir arkivyskupas
Vienuolyno teritorijoje yra ir dar vienas trijų aukštų pastatas. Tai buvusi klebonija, kurioje 1936–1943 metais gyveno arkivyskupas Teofilius Matulionis, 2017 metais paskelbtas palaimintuoju.
Vokiečių okupacijos metais, gyvendamas pas benediktines, arkivyskupas nuo nacių gelbėjo žydų vaikus.
Dabar namas stovi taip pat tuščias ir jam būtinas remontas. Vienuolės čia norėtų įkurti muziejų, susijusį su T.Matulioniu.
„Kai grįžome į vienuolyną, čia buvo socialiniai būstai. Žmonės juose gyveno net iki praėjusių metų“, – nustebino vienuolė.
Gyventojai išeiti nenorėjo
Sesuo Agnietė pasakojo, kad paskutinius metus buvusioje klebonijoje gyveno 6 šeimos, jos naudojosi vieninteliu name esančiu tualetu. Gyventojai iš pradžių vaikščiodavo po vienuolyno teritoriją. Nors vėliau jie į namą pradėjo eiti pro nuo Šauklių gatvės esančias duris, seserys nesijautė visiškomis savo valdų šeimininkėmis.
„Nors gyvenimo sąlygos buvusioje klebonijoje tikrai nebuvo geros, gyventojai kraustytis nenorėjo, priedanga buvo maži vaikai, dėl kurių iškelti šeimų iš būstų negalima“, – pasakojo sesuo Agnietė.
Kol vienuolyne buvo socialiniai būstai, vienuolės negalėjo iki galo sutvarkyti savo valdų nuosavybės dokumentų.
„Planavome, kad vienuolyno pastatų ansambliui atnaujinti pinigų galėsime gauti iš ES fondų, tačiau kol susitvarkėme nuosavybės dokumentus, šis traukinys nuvažiavo. Todėl dabar esame priverstos ieškoti kitokių būdų, kaip prikelti vienuolyną“, – sakė priorė.
Lėšų skyrė tvoros remontui
Savivaldybė jau keletą metų iš dalies finansuoja paveldo objektų ar paveldo teritorijose esančių statinių fasadų, tvorų tvarkybos darbus.
Benediktinės pasinaudojo šia programa. Savivaldybė pernai griūvančiai šventoriaus tvorai suremontuoti ir restauruoti skyrė 37,5 tūkstančio eurų. Tiek pat pinigų pridėjo ir pačios vienuolės.
„Mes labiau norėtume remontuoti bažnyčią, kuria gali naudotis visi tikintieji, bet savivaldybei buvo svarbiau tvora, nes ją mato miestiečiai. Už tokią paramą taip pat esame dėkingos“, – sakė sesuo Agnietė.
Šventoriaus tvora su vartais pastatyta keliais istoriniais laikotarpiais – XVIII amžiuje ir pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą 1939 metais. Monumentalią tvorą puošia dailūs mediniai vėlyvojo baroko vartai, virš kurių yra bareljefai su Rafaelio „Siksto Madonos“ angelais. Tvora šiek tiek buvo remontuota prieš kelis dešimtmečius.
Restauratoriams ėmus tvorą atnaujinti atsirado naujų bėdų.
„Tvora pastatyta be pamatų, todėl pajudinus šlaitą, ant kurio ji stovi, jis pradėjo šiek tiek slinkti, tvora taip pat pasirodė išsilaikiusi kur kas blogiau, nei manyta. Todėl darbų sąmata išaugo 55 tūkstančiais eurų“, – pasakojo vienuolė.
Visos vienuolės dirba
Sesuo Agnietė sakė, kad tvoros tvarkybos darbai turi būti baigti vasarą. Atėjus žiemai vienuolės lengviau atsikvėpė, nes darbai sustojo ir už juos nereikia mokėti – yra šiek tiek laiko ieškoti papildomų lėšų.
Ieškodamos pinigų bent jau tvorai suremontuoti vienuolės nesėdi sudėjusios rankų. Visos darbingo amžiaus seserys dirba mokyklose tikybos mokytojomis ar ligoninėse slaugėmis. Tiesa, ne visą darbo dieną, nes 5 kartus per dieną meldžiasi. Vienuolių gyvenimo ritmas derinamas prie maldos.
Taip pat vienuolės gamina įvairius rankdarbius – lieja žvakes, kuria ikonas, kitus suvenyrus, kurių tikintieji gali įsigyti. Šiais metais išleido kalendorių, kurį taip pat parduoda.
Šios vienuolės nėra atsiskyrusios nuo pasaulio, rengia užsiėmimus vaikams, jaunimui, suaugusiesiems, yra subūrusios tikinčiųjų bendruomenę. Bažnyčioje vyksta mišios, į kurias gali ateiti visi norintieji. Tie, kuriems patinka čia būti, yra susibūrę į bendruomenę.
„Per du mėnesius trunkančią lėšų telkimo vienuolynui prikelti akciją – per ekskursijas, mišių metu ar tiesiog iš pavienių lankytojų – jau surinkome 30 tūkstančių eurų aukų. Yra žmonių, kurie kiekvieną mėnesį perveda po 10 eurų. Tokios aukos ypač jaudina. Nesitikėjome, kad kauniečiai bus tokie dosnūs“, – sakė sesuo Agnietė.
Paveldo objektai – miesto veido dalis
Saulius Rimas
Kauno savivaldybės Kultūros
paveldo skyriaus vedėjas
„Visuomenei neretai kyla klausimas, ar savivaldybė tikrai turi prisidėti prie įvairių religinės paskirties objektų tvarkybos darbų. Vis dėlto šie pastatai taip pat yra paveldo objektai, neatskiriama miesto veido dalis ir viešoji gėrybė. Todėl savivaldybė kartais prisideda prie maldos namų ar vienuolynų atnaujinimo darbų.
Pavyzdžiui, dar 2009–2011 metais savivaldybė iš dalies prisidėjo prie Pažaislio vienuolyno oficinos ir muziejaus patalpų atnaujinimo. Vėliau vienuolės dalį patalpų išnuomojo restoranui ir, matyt, iš to gauna pajamų. Gaila, kad pastaruoju metu Pažaislyje gyvenančios vienuolės vis labiau linkusios užsidaryti, finansinės paramos neprašo, nors pastatai nėra geros būklės.
Daugelio kitų vienuolynų atstovai yra aktyvesni. Pavyzdžiui, paramos prašė Šv.Jurgio Kankinio bažnyčios atstovai. Jie nori remontuoti presbiterijos fasadus, savivaldybė tam skyrė 60 tūkst. eurų. Vytauto Didžiojo bažnyčios stogo remontui – 4700 eurų. Evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksui, kuris nori įsirengti dekoratyvinį fasadų apšvietimą, – 5 tūkst. eurų. Iš viso apie pusę milijono eurų praėjusiais metais išdalinta 47 programos dalyviams.
Benediktinių vienuolyno kompleksas, esantis vienoje seniausių Kauno dalių, yra kultūros paveldo objektas, pripažintas valstybės saugomu, reikšmingas dėl architektūrinių, sakralinių, istorinių, dailės ir archeologinių vertingųjų savybių visumos.
Atlikus tvoros su vartais restauravimo, remonto darbus atsiskleis kultūros paveldo objekto istorinės prieigos, bus sudarytos galimybės unikalų objektą puoselėti ir ateityje. Vadovaujantis šiais kriterijais pinigai ir buvo skirti.
Apie tai, kad vienuolynuose ar maldos namuose būtų rengiamos nemokamos ekskursijos, kurių metu galima aukoti, neteko girdėti. Tai įdomi forma, galinti būti naudinga ir vienuolėms, ir miestiečiams.“
Teko bylinėtis
Donatas Valiukas
Kauno savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas
„Kauno miesto taryba 1998 metais atkūrė Kauno seserų benediktinių kongregacijos nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą Benediktinių g. 6. Visos tuo metu buvusios laisvos patalpos buvo grąžintos natūra.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, religinei bendrijai turtas grąžinamas natūra, išskyrus butus, jei juose gyvena nuomininkai.
Savivaldybė 2014 metais pripažino likusias patalpas, kuriose gyveno nuomininkai, netinkamomis gyventi ir priėmė sprendimą suteikti nuomininkams kitus savivaldybės būstus.
Nuomininkai nesutiko keltis motyvuodami tuo, kad nori privatizuoti nuomojamus būstus, kuriuose gyveno, ir kreipėsi į teismą. Teisminis procesas užsitęsė iki 2018 metų. Nuomininkams suteikus kitas gyvenamąsias patalpas, likusios patalpos religinei bendrijai buvo perduotos 2018 metų vasarą.
Kaune yra dar keletas atvejų, kai savininkams ar religinėms bendrijoms grąžintinose patalpose dar gyvena savivaldybės nuomininkai arba patalpos užimtos savavališkai. Šiais atvejais taip pat vyksta teisminiai procesai.“
