Kai pietų metu kituose miestuose ir miesteliuose žmonės pabyra į gatves, Eišiškės atrodo ištuštėjusios. Tik vyresnio amžiaus vietos gyventojai keliauja apsipirkti arba grįžta namo su dideliais krepšiais.
Neįprasta čia kasdien vaikštinėti po parduotuves – maisto eišiškiečiai nusiperka kelioms dienoms.
Antra pagal dydį Šalčininkų rajono gyvenvietė Eišiškės pasitiko po žiemos valomomis gatvėmis. Tam skirta technika – ne prastesnė nei Vilniuje. Bet tai ir visas judėjimas.
Visi kalbinti Eišiškių gyventojai vienu balsu tvirtino – atvažiuoti iš Vilniaus čia niekas nenori, nė vienas nepažįsta naujakurių.
Nebent atvirkščiai – vos atsiradus progai kraustosi į Vilnių. Arba išvyksta į užsienį.
Šiukšlės – neišdrabstytos
Kelias į Eišiškes nuo Šalčininkų – keistai rausvo asfalto.
Jo spalva tokia pat kaip išblukusių po žiemos dviračių takų Vilniuje.
Ir kam reikėjo vilniečiams tiek daug mokėti už raudoną asfaltą, jei pašonėje jo galima rasti gerokai pigiau?
O jau išvažiuojant iš Eišiškių vėl nustebino asfalto Pirčiupių link spalva. Jis žalsvas ir taip pat puikiai tiktų dviračių takams.
Įvažiavus į Eišiškes pasitiko balti šiukšlių konteineriai. Tokių Vilniuje nepamatysi. Sostinėje konteineriai juodi arba tamsiai žali, dauguma purvini ir prie jų baisu prisiliesti.
Prie daugiabučių Eišiškėse jau įrengti pusiau požeminiai atliekų konteineriai. Vilniuje tokie atsirado tik praėjusiais metais.
Skirtingai nei Vilniuje, Eišiškėse naujieji konteineriai įrengti gerai pagalvojus, ne prie pat namo įėjimo ar automobilių stovėjimo aikštelėje. Ir dar – šiukšlėmis konteineriai neapkrauti, ne taip, kaip Vilniuje. Tokie komunaliniai skirtumai.
Aplink – mažai pramonės
„Kas tik gali, bėga į Vilnių. Štai ir mano anūkė baigė Eišiškėse mokyklą, susirado sostinėje darbą ir išvažiavo. Likome tik mes, seniai“, – atsiduso į prekybos centrą traukianti Galina.
Jos nuomone, laimės ieškoti Vilniuje eišiškiečius skatina ir tai, kad arčiausiai esančiame didesniame mieste Šalčininkuose pramonės taip pat nedaug.
Daug metų Eišiškėse medicinos seserimi dirbusi Irena įžvelgė ir kitą blogybę. Tie Eišiškių gyventojai, kurie užsidirbę užsienyje sumanė grįžti į Lietuvą, gimtuosiuose namuose nebeapsigyvena.
Nusiperka sodybas kaimuose, ne Eišiškėse.
Pasak seniūno Miroslavo Bogdiuno, Eišiškės – žemės ūkio kraštas: „Tai ką gi veikti atvykėliui iš miesto? Žinoma, atstumas tarp Vilniaus ir Eišiškių nedidelis, bet niekas pas mus nesiveržia, nebent kokį vasarnamį kaime vilniečiai nusiperka.“
Išvažiuoja ir darbo jėga
Todėl Eišiškėse nemažai tuščių namų, butų. Jų kainos, pasak M.Bogdiuno, skirtingos.
Dviejų kambarių butą galima rasti ir už 7–10 tūkst. eurų, bet pasitaikė atvejis, kai dviejų aukštų mūrinuką mėginta parduoti ir už 100 tūkst. eurų.
M.Bogdiuno žodžiais, išvyksta ne tik Eišiškių žmonės – išvažiuoja ir darbo jėga. Pavyzdžiui, pora prekybos tinklų ir paukštynas kasdien savo transportu veža eišiškiečius į darbą.
„Žinau, kad moka jiems nedidelius atlyginimus, bet kai kelionė nekainuoja, žmonės sutinka“, – kalbėjo seniūnas.
Prieš keletą metų Eišiškėse buvo 3800 gyventojų, dabar tiek jau nebėra.
Vos suduria galą su galu
Galinos vyras mirė praėjusiais metais. Kadaise sutuoktiniai statė didžiulį namą, manė, kad gyvens su vaikais, o dabar jame Galina liko viena.
„Kūrenu anglimis, ir tai labai daug kainuoja. Šią žiemą dar turėjau atsargų, o kas bus paskui – nežinau“, – skundėsi moteris, kurios kelios kartos gyveno Eišiškėse.
Anot Galinos, nors Eišiškėse yra ir dailesnių namų, visi jie pastatyti prieš keliasdešimt metų: „Dabar turtuolių pas mus nėra. Pasižiūrime televizorių, matome, kaip žmonės kitur gyvena, ir pavydas suima.“
Prie prekybos centro stoviniuojantis Jaroslavas Okunevičius bedarbio pašalpos negauna.
Paklaustas, kodėl, tik numojo ranka. Pusamžis vyras sakė kartais uždarbio randantis turgavietėje, bet tai, bedarbio žodžiais, katino ašaros.
„Turėjau miško, pardaviau, dabar ir gyvenu iš tų pinigų. O kai baigsis, teks parduoti butą ir kaime susirasti kokią trobą“, – dėstė ateities planus vyras.
Kainą sužinosi lenkiškai
„Trzy trzydziesci szesc. Dzewięc siedemnascie (trys trisdešimt šeši, devyni septyniolika. – Red.)“, – nė nemėgindama vartoti valstybinės kalbos kainas viename prekybos centrų lenkiškai skelbė kasininkė.
O kam? Juk dauguma pirkėjų – pažįstami, kaimynai. Kažin ar jie suprastų, jei pasakytum skaičius lietuviškai.
Jeigu pirkėjas nematytas, parduotuvėje kasininkė bendravo rusų kalba.
„U menia v kase trūkumas (kasoje yra trūkumas)“, – dviejų kalbų mišiniu kasininkė kreipėsi į kolegę.
Nenuostabu – juk Eišiškės garsėjo vadinamojoje gatvių pavadinimų lentelių byloje.
Niekaip nenorėjo nukabinti lenkiškų gatvių pavadinimų. Tebekaba jie iki šiol.
O Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kronika, kur dienos tikslumu surašyta, ką kalbos puoselėtojai nuveikė dėl Eišiškių gatvių pavadinimų sulietuvinimo, baigiasi 2013 metų spalio 22-ąją.
Tądien Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui Boleslovui Daškevičiui skirta tada dar 450 litų bauda, nes neįvykdė inspekcijos nurodymo užtikrinti, kad gatvių pavadinimų lentelėse būtų vartojami teisiškai pagrįsti pavadinimai.
Įrengs konferencijų salę
J.Okunevičiaus nuomone, valdžia tam ir yra, kad švaistytų pinigus.
Pradedant gatvių pavadinimų lentelėmis, dėl kurių bylinėjosi kone dešimtmetį.
Tačiau tai dar smulkmena. Eišiškiečiui nesuprantama, kam reikėjo pradėti ištuštėjusio Stanislovo Rapolionio gimnazijos „Vilties“ skyriaus renovacijos darbus. Kadaise čia mokėsi daugiausia čigonų vaikai.
Tačiau čigonų Eišiškėse sumažėjo, tad valdžia sumanė patalpas, kaip pati skelbė, pritaikyti bendruomenės poreikiams.
Už daugiau nei 1,5 mln. eurų renovuotose patalpose atsiras koncertų ir konferencijų salės, biblioteka.
„Eišiškės – svarbus miestas, kur vyksta tarptautinio lygio konferencijos“, – šypsojosi J.Okunevičius.
Vėliau surimtėjęs jis pridūrė: geriau tose patalpose kokią gamyklą būtų atidarę. Tada vietiniai padėkotų už darbo vietas.
