Tereikėjo pasukti galvą ir būtum suradęs ne vieną būdą, kaip panaudoti banko „Snoras“ kioskus, kurių buvo prismaigstytas visas Vilnius. Tačiau niekam nerūpėjo jų paversti kepyklėlėmis, ledų kioskais, išpažinčių klausyklomis ar tiesiog tualetais.
Visų išvardintų dalykų sostinėje trūksta, tačiau tikrovė yra tokia: iš gatvių surinkti kioskai jau pusmetį dūla Salkininkų kaimo laukuose, keli kilometrai už Trakų.
Ten pat atsidūrė ir „Latvijas krajbanka“, kurį buvo įsigijęs „Snoras“, kioskai.
Pasirodo, rygiečiai, kaip ir vilniečiai, negali pasigirti išmone.
Popierių krūvos: imk ir skaityk
Pasivaikščiojus tarp kioskų eilių laukuose galima rasti daug ko įdomaus.
Tarkim, banko darbuotojų dokumentų, kuriuose klientų duomenys – kaip ant delno.
Galima sužinoti, kur Rygoje gyvena J.G.A., kuris banke „Latvijas krajbanka“ turėjo 1800 eurų terminuotąjį indėlį.
Labai daug visko galima sužinoti pasklaidžius dūlančius popierius. Pavyzdžiui, kad E.M. sumokėjo 215 eurų mokesčių. Kad J.P. įmokėjo 275 eurus ir jos indėlis siekė 5785 eurus.
Tiesa, lietuviai bankininkai elgėsi apdairiau ir dokumentai liko už užrakintų durų.
Tad apie vilniečių piniginių storumą, ne taip kaip rygiečių, spręsti sunkiau.
Prašo po tūkstantį eurų
„Parduodu“, – šviečia užrašas ant vieno kiosko durų. Paskambinus kioskų pardavėjas bėrė skaičius.
Už vieną kioską jis prašo apie tūkstantį eurų, nelygu būklė.
Nors sunku patikėti, bet, pardavėjo žodžiais tariant, kadaise „Snoro“ kioskai kainavo po 117 tūkstančių litų (beveik 34 tūkst. eurų).
„O kaipgi? Juk kioskai iš šiltinto aliuminio profilio. Jis keturis kartus brangesnis už paprastą. Tuose kioskuose žmonės dirbdavo šalčiausiomis žiemomis ir nesušaldavo“, – gyrė prekę vyriškis.
Kioskas sveria apie dvi tonas, ant kai kurių dar matyti kondicionieriai.
Pardavėjas tikino, kad du tokius nusipirkę žmonės nesiskundė – kondicionieriai veikė!
Taip, kiti jau be vidinių blokų. Tačiau yra likę ir tokių, kuriuos įmanoma suremontuoti. O karštą vasaros dieną kondicionierius – kaip tik.
Čia pat pardavėjas priminė, kad „Snoro“ aukcionuose tokie kioskai buvo parduodami už 3 tūkst. eurų pradinę kainą, o jis dar turįs kioskų nupirkęs Latvijoje.
Yra ir transportas gremėzdiškiems kioskams gabenti.
Tik kažkodėl niekas kioskų nepuola pirkti.
Vištoms auginti netinka
Nors vaizdas įspūdingas, Salkininkuose gyvenantis Andrius Oleškevičius tvirtino, kad prie kioskų retai kas sustoja – juk užkampis.
Pernai rudenį laukuose atsiradę kioskai nei jam, nei kitiems kaimo gyventojams netrukdo – tegu sau riogso.
Tik pats jis tokio kiosko nepirktų. Juk net vištoms auginti netinka. Geriau jau įprastas tvartas.
Skyrių pasirodė per daug
Prieš penkerius metus „Snoro“ kioskai buvo pritaikyti finansinių paslaugų tinklui „PayPost“. Vilniuje atsirado 30 klientų aptarnavimo skyrių.
Tačiau vėliau kai kurie skyriai buvo uždaryti, o dalį kioskų juos supirkusi įmonė „Lietuvos paštas“ nutarė parduoti.
Tiesa, buvo parduodami tik 7 nenaudojami „PayPost“ skyriai bei 25 kioskai, saugoti sandėliuose.
„PayPost“ skyrių kaina prieš porą metų svyravo nuo 3 iki 5 tūkst. eurų, atsižvelgiant į jų vietą.
Pirkėjai galėjo įsigyti ir nenaudojamus bei sandėliuose saugotus „PayPost“ skyrius. Jų kaina buvo 1600 eurų.
Lietuvos pašto Teisės ir administravimo tarnybos direktorius Gytis Kundrotas paaiškino, kad investicijos į finansinių paslaugų „PayPost“ skyrių tinklą visiškai pasiteisino, o nekilnojamojo turto pirkėjams buvo pasiūlyta įsigyti tik mažą dalį „PayPost“ skyrių, kurie buvo likę rezerve.
Sumanymai – įvairiausi
Kol kioskuose dar veikė banko skyriai, benamiai įsigudrindavo šaltomis žiemos naktimis įlįsti į vidų.
Apšviestose patalpose ant grindų knarkianti žmogysta ir juokindavo, ir piktindavo praeivius.
Vėliau, „Snoro“ banką uždarius, pasitaikė ne vienas pasiūlymas, kaip panaudoti kioskus.
Nors buvo ir visai nerimtų sumanymų, kai kurie atrodė verti dėmesio.
Tačiau verslininkai jais nepasinaudojo.
Tarkim, kažkas buvo pasiūlęs Vilniaus gatvėse stovinčius kioskus paversti jaukiais šeimos kepyklėlių filialais.
Kioskai puikiausiai būtų tikę ir knygynėliams ar nedidelėms kavinėms.
Pagaliau tai galėjo būti ledų kioskai vasarą (kurių dabar trūksta), o žiemą – karštų užkandžių ar gėlių prekyvietės.
O kiti sostinės gyventojai siūlė kioskus panaudoti jaunųjų menininkų galerijoms. Kodėl ne?
Vitrinos būtų puikiausiai tikusios kūriniams eksponuoti.
Dar egzotiškiau nuskambėjo idėja „Snoro“ kioskuose įrengti išpažinties kambarėlius.
Eini gatve, prisimeni savo nuodėmes, suskaičiuoji ir, užsukęs pas kambarėlyje budintį kunigą, jas iškloji.
Nereikia laukti sekmadienio, ir sąžinė švaresnė.
Tačiau ir Bažnyčia sumanymu nepasinaudojo.
O teikti sakramentus kioskuose Dievo tarnams turbūt pasirodė tikra šventvagystė.
Net tualetams nepritaikė
Kioskų neprireikė ir politikams, nors jie patalpas galėjo puikiausiai pritaikyti priimamiesiems įsirengti.
Į Seimą ar Europos Parlamentą besiveržiantys politikos asai ar pirmokai būtų tikrai arčiau žmonių.
Ir niekas jų negalėtų pavadinti gatvės politikais.
Jie netgi galėjo dalytis vienu kiosku.
Tarkim, pirmadienį kioske rinkėjų laukia konservatorius, antradienį – valstietis, o trečiadienį – liberalas.
O gal daugiau naudos vilniečiams būtų, jei kioskai būtų virtę tualetais? Juk mieste jų taip trūksta.
Tereikėjo prie kiosko privesti vandentiekio, taip pat nuotekų tinklus, ir miesto savivaldybė galėjo rinkti mokesčius už naudojimąsi jais.
