Matyti, kad gyvena kitokie
Juodpėnų gale (Kupiškio r.), palei pagrindinę kaimo arteriją – Kazimiero Spaičio gatvę, stūkso senovinė, tautiniais ornamentais išpaišyta troba.
Baltos langinės, įjuodę sienojai, baltomis užuolaidomis uždangstyti langai, savitai papuošta pusiau nuardytos klėties siena, baltais skudurėliais apraišiota nudžiūvusi pušaitė – visa tai atkreipia kiekvieno pravažiuojančio dėmesį, nes aiškiai matyti, kad sodyboje gyvena neeiliniai žmonės.
Ypač smalsu trobą apžiūrėti, kai žinai, jog tai 1858–1946 metais gyvenusio vietinio šviesuolio ir knygnešio K.Spaičio, kurio vardu gatvė ir pavadinta, gimtasis lizdas.
Viešnia išvažiavo filmuotis
Kiemas gražiai nušienautas, trobos durys atlapos, po langais stovi nerta staltiese užtiestas stalas, puodeliai su drumzlėmis – kažkas ką tik gėrė kavą.
Kieme yra žmonių: skrybėlėtas pusamžis vyras stovi šalia prabangaus automobilio, prie kurio vairo sėdi, kaip vėliau sužinome, vietinis jaunuolis. Paklausus, kas čia šeimininkas, skrybėlėtasis rodo nykščiu į dangų, esą šeimininkas ten.
Iš griuvėsių išnyra įspūdingo stoto juodaplaukė. Mergina dėvi vėjyje besiplaikstančia raudona iki žemės suknia, nuo plaukų varva vanduo.
Skrybėlėtasis – daug metų Klaipėdos talismanu laikytas menininkas, režisierius ir aktorius Benas Šarka. O štai jo svečiai bendrauti su korespondentais nenori, sėda į mašiną ir išvažiuoja, tarsteli, kad skuba filmuotis.
Neeiliniais režisūriniais sprendimais, savitais spektakliais ir visokiomis šokiruojančiomis meno akcijomis pagarsėjęs B.Šarka ne itin kalbus, bet mūsų neišvaro, fotografuotis sutinka.
Rūpinasi griūvančiais namais
Juodpėnuose B.Šarka vasaroja jau ketvirtus metus. Sodyboje – giminės šaknys, B.Šarka pasisako esąs K.Spaičio anūkės sūnėnas. Čia atvykęs genamas pareigos pasirūpinti griūvančiais knygnešio namais.
Kai paskutinė jo gyventoja – K.Spaičio dukra Veronika paseno ir persikraustė gyventi pas savo dukrą į Klaipėdą, namai ilgai stovėjo tušti, juos apkėtė krūmai ir žolės, galutinai suiro vienas klėties galas.
„Kolūkis ten laikė trąšas, tai ir supūdė, teko tą galą nugriauti“, – sako vyras.
Jis kiek išgali, tiek aplinką tvarko, išpjovė krūmynus, atnaujino trobos išorę. Sako, namui jau 130 metų, jei neprižiūrės, kas nors gali ir padegti.
Esą iš vietinės moters girdėjęs, kad kaime anksčiau gyvenęs piromanas, vienu metu jis supleškino net 8 sodybas, po to atsidūrė psichiatrinėje, o dabar, jo žiniomis, jau paleistas į laisvę.
„Spaičiai tame kaime buvo turtingiausi, turėjo daugiausia žemių“, – mostelėjęs ranka į tolį kalba jis.
Viskas ką nors reiškia
Namo gale sukastos kelios lysvelės, už jų – plytomis apdėta laužavietė.
B.Šarka neatsako į klausimą, ar čia vyksta kokie nors meniniai veiksmai, galbūt performansai.
„Tas žodis „performansas“ man nepatinka. Viskas turi vykti natūraliai. Jei yra kaime armonikierius, ateina ir groja. Ne pasirodymui, o kad nori“, – vyras aiškina, kad savo menų kaimui per prievartą nebruks.
Ką reiškia baltais skudurėliais apraišiota pušis?
„Viskas ką nors reiškia“, – taria jis ir nusisuka, leisdamas suprasti, kad laikas atsisveikinti.
Laksto pelenuose išsivolioję
Viena juodpėniškė mums pasakoja, kad kai knygnešio giminės palikuonis čia atsikraustė, kaimą buvo apėmusi baimė, ar ne kokį pabėgėlį seniūnija įkėlė, įdegęs ilgaplaukis vyras atrodė labai jau neįprastai, su niekuo iš kaimo nebendravo.
Vėliau, kai kartą atėjęs į parduotuvę lietuviškai pasisveikino, visi lengviau atsikvėpė.
Vietiniams smalsu iš arčiau pažinti menininką, bet žmonės laikosi santūriai, nekviesti į svečius neina, tik iš tolo stebi, kas vyksta išskirtinio gyventojo valdose.
O ten, anot juodpėniškių, dažnai dedasi įdomybės, iki paryčių degantį laužą būna apsėdusi svečių kompanija, kieme vyksta fotosesijos, po kiemą laksto pelenuose išsivolioję modeliai.
Liepė mest šaukštus ir užleisti vietą šokėjams
„Istorija kartojasi, matyt, stiprus tos giminės genas. Knygnešį irgi visi laikė keistuoliu, jis buvo išprusęs, apsiskaitęs, labai bendravo su jaunimu. Naujasis gyventojas irgi traukia akį. Sužinojusi, kas toks, kaimo žmonėms daviau straipsnių pasiskaityti apie jo kuriamus menus“, – pasakoja Juodpėnų bibliotekininkė Rita Liogienė.
Moteris džiaugiasi, kad B.Šarka atsikraustė, jei ne jis, sodyba būtų visai sugriuvusi.
Rūpindamasi knygnešio atminimu bibliotekininkė yra užrašiusi K.Spaičio dukterų prisiminimus. Viena jų, Veronika Spaičytė-Žibienė, gyveno Juodpėnuose, tėvų sodyboje, kitos – Kupiškyje.
Bibliotekininkė mano, kad knygnešiu vadinamas K.Spaičys nebuvo tas, kuris brido per pelkes „terboje“ knygas nešdamas, bet neabejotinai buvęs pats šviesiausias kaimo vyras, nemažai nuveikęs savo gimtinės materialinei ir kultūrinei gerovei.
„Jis įsteigė pieninę, buvo vienas iš mokyklos statybų iniciatorių, dėl jos net į ministeriją važiavo“, – pasakoja bibliotekininkė.
Anuomet kaime buvo nedaug raštingų, po darbų vyrai rinkdavosi K.Spaičio trobon, sėsdavo prie ilgo stalo, o galustalėje įsitaisęs šeimininkas visiems garsiai skaitydavo spaudą.
Buvo mada, kad šventadieniais jaunimas eina pasišokt, rinkdavosi pas tuos, kas didesnes trobas turėjo. Kartą sugužėjo šokėjai į Spaičių kiemą, o šeimyna dar sėdi prie stalo, valgo. Šeimininkas akimirksniu davė signalą mesti šaukštus ir užleisti vietą jaunimui.
Skilandžio pusę išgelbėjo vaiko ašaros
K.Spaičys turėjo daug žemių, bet pats prie ūkio darbų nebuvo linkęs, dirbo šeimyna.
Kaimo šviesuliu vadintas vyras turėjo ir keistumų, vasaromis neguldavo namie, eidavo miegoti į beržyną, ten buvo pasidaręs prie medžių pririštą guolį.
„Kitokia nei kaimo moterys buvo jo duktė Veronika, šiais laikais sakytume – pasikėlusi. Mus, kaimo vaikus, kviesdavo nuravėti žolynus, pati nenorėjo nagų žemėn kišti. Atsilygindavo uogiene, tik toji buvo baisiai rūgšti, tad niekas nebenorėdavo eiti ravėt“, – R.Liogienė pasakoja, ką pati prisimena.
Knygnešio dukros bibliotekininkei yra pasakojusios, kad jų vaikystės metais žandarai ne kartą krėtė namus, ieškojo uždraustų leidinių.
„Labai įstrigo jauniausios Spaičytės pasakojimas, kai namus išvertę žandarai rado skilandį. Kad ir turtinga šeima, tokį skanėstą ne kasdien valgė, tad mažoji mergaitė, supratusi, jog skilandžio neteks, labai graudžiai pravirko. Sutrikęs žandaras jį perpjovė per pusę ir išsinešė antrą dalį“, – pasakojo bibliotekininkė.
Pradžią ir galą žymėjo kryžiai
„Kai stovi ant kelio, į abi puses tiesu, kaip styga, užtai poetas Linas Valbasys K.Spaičio gatvę ir pavadino Gedimino prospektu“, – paaiškina R.Liogienė.
K.Spaičio vardą gatvė gavo tik atgavus nepriklausomybę. Pavadinimą gatvei rinko pati juodpėniečių bendruomenė.
Gatvės ilgis yra vienas kilometras ir šimtas metrų. Tokio ilgio, tankiai apgyvendinta, buvusi ir prieš porą šimtmečių, o gal ir dar seniau, nes kaimas savo istoriją skaičiuoja nuo XVI amžiaus.
Senais laikais abiejuose gatvės galuose stovėjo po kryžių, tarsi žyminčių kaimo pradžią ir pabaigą. Naujesnis kryžius buvęs pastatytas 1928 metais, Nepriklausomybės dešimtmečio proga, kitas gi stūksojęs nuo gerokai seniau, ant didelio akmens, aptvertas metaline tvorele.
Ilgoji kaimo gatvė poetui L.Valbasiui įspūdį darė ne šiaip sau, o iš didelio savo krašto pasiilgimo.
Gimęs ir vaikystę praleidęs Juodpėnuose, būdamas 18 metų su geresnio gyvenimo ieškojusia savo šeima išplaukė už Atlanto, įsikūrė Brazilijoje. Ten sunkiai dirbo, kol įsikabino į naują gyvenimą. Dienos prašviesėjo, kai susidomėjo užsienio lietuvių veikla ir pradėjo rašinėti į jų spaudą.
Tėvynės ilgesį malšino susirašinėdamas su K.Spaičiu. Dabar tų laiškų kopijas turi Juodpėnų biblioteka.
Grįžo į sovietinę Lietuvą
Po trijų Brazilijoje pragyventų dešimtmečių L.Valbasys apsisprendė grįžti į Lietuvą, aišku, nebe tą, kokią paliko, o Sovietų Sąjungos respubliką. Jis su žmona ir sūnumi grįžo 1956 metais.
Yra spėjimų, kad poetas prijautė komunistiniam režimui, nes parvykėliui sovietinė valdžia Vilniuje davė butą ir darbą „Švyturio“ redakcijoje. Tada jis pradėjo važinėti į Juodpėnus.
„Kolūkio laikais kaime būdavo labai daug švenčių, visokių proginių minėjimų, o L.Valbasys buvo pagrindinis svečias. Mums, vaikams, būdavo labai smalsu pažiūrėti į amerikoną: toks kvepiantis, išsičiustijęs, batai blizga, švarko kišenėlėje parkeris, mums atrodė inteligencijos įsikūnijimas“, – pasakojo R.Liogienė.
Kas niekur nebuvo išvykęs, tas nesupras, kas yra tėvynės ilgesys. Parplaukęs iš užjūrio, bet gyvendamas sostinėje, L.Valbasys vis dar ilgėjosi gimtojo krašto, jam rūpėjo visi kaimo žmonės, labai norėjo su jais bendrauti, net bandė prisiminti kupiškėnišką šnektą.
„Turėjo madą iš anksto nepranešęs užeiti pas bet ką trobon, pakalbinti, visad aplankydavo Spaičio dukrą Veroniką“, – sako bibliotekininkė.
Kai prasidėjo „perestroika“, L.Valbasio vizitai į Juodpėnus baigėsi. Po ilgos pertraukos jis kaime pasirodė 1998 metais.
„Niekad nesam kalbėję apie jo įsitikinimus, ta tema jis buvo labai atsargus“, – prisimena moteris.
Liko dar klevas, ir aš dar esu...
Bibliotekininkė prisimena vieną jaudinančią akimirką, tuomet L.Valbasys viešėjo mokykloje, skaitė savo eilėraščius mokytojų kambaryje, pro kurio langą matėsi vieta, kur buvo jo tėvų sodyba. Namų seniai neliko, juos nugriovė melioracija, bet paties L.Valbasio vaikystėje pasodinto klevo nelietė.
Poetas jau buvo bebaigiąs devintą dešimtį. Perskaitęs eilėraštį jis žvilgterėjo pro langą ir tarė: „Liko dar klevas, ir aš dar esu.“
Devyniasdešimtmečio proga R.Liogienė važiavo į sostinę sveikinti L.Valbasio.
„Mane nustebino milžiniška biblioteka, knygos buvo apdangstytos polietilenu, kad nedulkėtų. Jis pasakė, kad lietuviškas knygas dovanos mūsų kaimo bibliotekai“, – pasakoja moteris.
Kai L.Valbasys 2004 metais mirė, jo anūkas Nelsonas iš tiesų į Juodpėnus atgabeno tėvo knygas.
