Ar toks kone 7 tūkst. kv. m ploto pastatas sostinės centre galėtų tapti patraukliu kąsneliu nekilnojamojo turto plėtotojams?
Neabejoja pardavimo sėkme
Bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis mano, jog Seimo viešbutis, atsidūręs ant prekystalio, galėtų sudominti ne vieną nekilnojamojo turto plėtotoją. Visų pirma – dėl jo vietos, mat viešbutis stovi centrinėje miesto dalyje.
„Gedimino pr. – pagrindinė sostinės gatvė, plėtotojai visuomet ieško galimybių investuoti miesto centre. Seimo viešbutis – gana standartinio suplanavimo, nėra ekscentriškas objektas, lyginant, pavyzdžiui, su centriniu Vilniaus paštu, kurį įsigijus reikėtų gerokai pasukti galvą, ką su juo daryti. Kalbant apie Seimo viešutį, sakyčiau, daug kas juo domėtųsi, jei tik kaina būtų adekvati“, – komentavo S. Vagonis.
Eksperto nuomone, jei Vilniaus centrinį paštą lygintume su Seimo viešbučiu, pastarasis būtų kur kas palankesnis komercinei veiklai.
Tiesa, apie galimą konkrečią kainą ekspertas kalbėjo atsargiai. Skaičiuojant, jog viešbučio plotas kiek daugiau nei 7 tūkst. kv. m, o jo likutinė vertė daugiau kaip 6 mln. eurų, 1 kv. m neviršytų 1000 eurų. Tai, anot S.Vagonio, būtų adekvatu: nei juokingai maža, nei per didelė kaina.
1995-aisaisis statytas Seimo viešbutis nesyk kritikuotas dėl itin prastos būklės. Ši, anot S. Vagonio, vystytojams nebūtų labai svarbi, nes objekto lauktų nemažai pokyčių.
Kaina – įkandama vystytojams
Nekilnojamojo turto rinkos analitikas, viešosios įstaigos „Realdata“ vadovas Arnoldas Antanavičius komentavo, jog svarbu įvertinti pastato plotą, statybų metus, bendrųjų patalpų, kurių paprastai netrūksta valstybei priklausančiose pastatuose, plotą, ir tik tada – jo pardavimo kainą.
Jei likutinę – 6,3 mln. eurų – vertę nustatė nepriklausomas vertintojas, buvo atsižvelgta į daug niuansų, tai ta vertė, anot A. Antanavičiaus, galėtų būti artima rinkos kainai.
„Kartais vertė ir kaina gali gerokai skirtis, priklausomai nuo to, kiek yra norinčių pastatą įsigyti ir jame kažką daryti. Jeigu objektas sudėtingesnis, vystytojai mato, kad gali įstrigti teisiniuose ginčuose ar ginčuose su Nacionaline žemės tarnyba, dalis investuotojų tiesiog atsitraukia, galiausiai, aukcione lieka vienas pirkėjas, kuris pastatą įsigyja už pradinę kainą, arba pirkėjų apskritai neatsiranda, kol nesumažinama pradinė kaina. Galimi labai įvairūs scenarijai“, – komentavo A. Antanavičius.
Dėl savo lokacijos Seimo viešbutis, pašnekovo žodžiais, tikrai galėtų būti įdomus plėtotojams, juolab kad NT rinka išgyvena pakilimą, o ir kaina nėra itin didelė. Ateityje Seimo viešbutis galėtų nesunkiai virsti viešbučiu, gyvenamaisiais apartamentais, būstų projektu. Atlikus galimybių studiją, būtų galima išsigryninti, kurios veiklos būtų racionaliausios.
„Seimo viešbutis – ne toks sudėtingas objektas, kaip, pavyzdžiui, Lukiškių kalėjimas, dėl kurio ateities vis dar sunkiai apsisprendžiama. Manau, kad ir patys vystytojai trauko pečius galvodami, ką galėtų daryti, jei tas projektas atsidurtų jų rankose. Sprendimas priklausytų ir nuo paveldosaugos apribojimų, kas neretai suriša rankas vystytojams. Tokie projektai paprastai užsitęsia, jų patrauklumas mažėja. Žinoma, parankiausia, kai gali griauti sienas, montuoti pertvaras, keisti suplanavimą, pastatą nevaržomai rekonstruoti“, – kalbėjo NT ekspertas.
Kaip informavo Seimo kanceliarijos atstovė Justė Radzevičiūtė-Laugalienė, Seimo viešbutis pastatytas 1995 metais, jo naudingasis plotas 7249,03 kv. m. Pastato architektas – Arūnas Eduardas Paslaitis.
Seimo viešbučio pastatas priklauso kultūros paveldo apsaugos zonai, bet jis pats nėra kultūros paveldo objektas, sklypas nuosavybės teisė priklauso valstybei.
Pirkėją valstybės turtas dažniausiai suranda
Jei Seimo viešbutį būtų nuspręsta parduoti, tuo rūpintųsi Turto bankas – jis paprastai parduoda turtą, kuris nereikalingas valstybės funkcijoms atlikti. Kuris turtas nereikalingas, nutarimu sprendžia Vyriausybė, Turto bankas nutarimą įgyvendina.
Vyriausybei įtraukus konkretų nekilnojamojo turto objektą į parduodamo turto sąrašą, Turto bankas suderina su pastato valdytoju dėl turto perdavimo. Perdavus turtą Turto bankui, jis ruošia jį pardavimui: sutvarko visą dokumentaciją, jei reikia, atlieka sklypo atidalinimą ir kt. Kad būtų gaunama tinkama grąža už valstybei priklausantį turtą, užsakomas nepriklausomas turto vertinimas. Gavus jį, skelbiamas aukcionas. Visas valstybei priklausantis nekilnojamasis turtas parduodamas viešojo aukciono būdu, per aukcionų sistemą.
Turto bankui perėmus turtą, jo paruošimas pardavimui įprastai užtrunka nuo 3 iki 6 mėnesių.
Pasiseka ne iš karto
Pirmojo aukciono metu parduodamas kas trečias-ketvirtas NT objektas. Neparduotiems objektams organizuojami pakartotiniai aukcionai, jų metu Turto bankas turi teisę sumažinti pradinę kainą iki 10 proc.
„Kalbant apie pačių objektų paklausą, jų patrauklumas, investuotojų akimis, skiriasi. Lengviau realizuojami didmiesčiuose esantys objektai – čia nekilnojamojo turto rinka gerokai gyvesnė.
Regionuose esantis turtas ilgiau laukia savo naujo savininko, čia dažniau vyksta pakartotiniai aukcionai – galime daryti prielaidą, kad tai susiję su demografine konkretaus regiono padėtimi. Tačiau praktika rodo, kad kainai pasiekus tinkamą lygį, ir čia atsiranda pirkėjai valstybės turtui“, – komentavo Turto banko komunikacijos skyriaus vadovas Tomas Bagdonas.
Beje, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis komentavo, jog idėja parduoti Seimo viešbutį graži, tačiau šioje Seimo kadencijoje neįgyvendinama.
Primename, jog 2008 metais Seimo koridoriuose sklandė idėja statyti naują 14 aukštų Seimo viešbutį A.Goštauto ir A.Tumėno gatvių sankirtoje.
