Skandalingiausias pastarųjų metų Lietuvos statinys Vijūnėlės dvaras Druskininkuose nušluotas nuo žemės paviršiaus, o jo savininkas prieš porą mėnesių žadėjo pats nebekovoti su valstybe.
Nors teisės specialistai yra beveik tikri, kad Ž.Poviloniui ir jo žmonai Zinai iš valstybės priklauso apie milijoną eurų nuostoliams atlyginti, kaunietis verslininkas jautėsi pavargęs ir planavo parduoti teisę siekti žalos atlyginimo.
Tai reiškia, kad ieškinį valstybei būtų pateikęs jau ne Ž.Povilonis, o kas nors kitas. Greičiausiai – kuri nors advokatų kontora, nes ta byla jai būtų sultingas kąsnis.
Tačiau kol kas situacija dar neaiški, nes Ž.Povilonis turi mąstyti, kaip atremti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) puolimą. Šios įstaigos pareigūnai nusprendė patikrinti, ar sutuoktiniai 2014 metais turėjo pakankamai pinigų dvarui Druskininkuose įsigyti ir įrengti.
„Tai – visiškas absurdas. Šiuos STT veiksmus vertinu kaip spaudimą, kad tik neteikčiau ieškinio nuostoliams atlyginti“, – vakar „Lietuvos rytui“ teigė Ž.Povilonis.
Aistras pakurstė prezidentė
2014 metais sutuoktiniai Poviloniai už 600 tūkstančių litų (apie 174 tūkst. eurų) iš vieno Alytaus gyventojo įsigijo vadinamąjį Vijūnėlės dvarą.
600 kvadratinių metrų pastato statyboms leidimus davė Druskininkų savivaldybė, bet Poviloniai statybomis nesirūpino, nes įsigijo jau pastatytą namą.
Netrukus Poviloniai įsisuko į teismų maratoną – mat viešąjį interesą ginanti prokuratūra pareiškė, kad Vijūnėlės dvaras iškilo neteisėtai, tad jį būtina nugriauti.
Sprendimą dėl pastato griovimo pakurstė tuometė prezidentė Dalia Grybauskaitė, 2016 metais savo metiniame pranešime pareiškusi, kad telefonu galima dalyti „zadanijas“ net teisėjams – neva taip buvo gauti statybų kurortinėje zonoje leidimai.
Prezidentės žodį išgirdo visi, kuriems jis buvo skirtas, tad namas staiga tapo nelegalus, o Druskininkuose atsirado antroji kurorto juosta.
Aukščiausiasis teismas net du kartus pareiškė, kad Vijūnėlės dvarą būtina griauti, o Druskininkų meras Ričardas Malinauskas dar bandė išsaugoti įspūdingą statinį, prašydamas perleisti jį savivaldybei ir įrengti ten M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Esą perėmus dvarą visuomenės reikmėms sumažėtų valstybės nuostoliai.
Toks prašymas atmestas, tad pernai baigiantis spaliui pakrantė buvo baigta tvarkyti, o sutuoktiniams Poviloniams nustojo kapsėti baudos už delsimą vykdyti teismų sprendimus.
Kad nurodymas nugriauti Vijūnėlės dvarą buvo politinis, rodo „Lietuvos ryto“ Palangoje demaskuotos vadinamosios dušinės. Vos ne ant jūros kranto iškilęs didžiulis statinys neužkliuvo jo teisėtumą tyrusiems prokurorams – esą viskas teisėta.
Staiga susidomėta pinigais
Dabar prasidėjo naujas serialo „Vijūnėlės dvaras“ sezonas – STT tikrina Povilonių pajamas ir finansines galimybes įsigyti ir įrengti Vijūnėlės dvarą.
Žurnalas „Top 500“ pernai paskelbė, kad 59 metų Ž.Povilonis patenka į turtingiausių šalies žmonių penkišimtuką. Su 5 mln. eurų sąraše jis užima 413 vietą.
„Neįmanoma, kad STT padarytų išvadas, jog pinigų neturėjau, nors dabar tikrinamos visos mano įmonės ir aš pats kaip fizinis asmuo – kiek dividendų ir kokių kitų pajamų gavau. Kiek uždirbdavau? Viešai nenoriu to sakyti, nes turiu vaikų ir anūkų – baiminuosi, kad galiu jiems pakenkti“, – kalbėjo Ž.Povilonis.
Anot verslininko, dėl STT atakos jis negali svarstyti apie ieškinį valstybei, nes dabar jam svarbiau atsikratyti įtarimų. Tuomet Ž.Povilonis žada pagalvoti ir apie teismus dėl nuostolių atlyginimo.
Paprašė ieškinio netenkinti
Dar prieš nugriaunant Vijūnėlės dvarą verslininkas kreipėsi į teismą prašydamas atlyginti nuostolius, bet Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai atmetė ieškinį dėl 1,6 mln. eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovai šioje byloje buvo Lietuvos valstybė ir Druskininkų savivaldybė.
Teismas neneigė, kad verslininkas nuostolių tikrai patyrė, bet ieškinyje tinkamai jų nepagrindė, mat, kol dvaras nenugriautas, neaiški tiksli nuostolių suma.
Ž.Povilonis „Lietuvos rytui“ teigė, kad paskubėjo kreiptis į teismą, mat teisės specialistai lyg susitarę tvirtino, jog valstybė bus priversta mokėti: „Ieškinį pateikiau apimtas emocijų, bet galiausiai supratau, kad neturiu kuo jį pagrįsti. Tad, galima sakyti, pats ir paprašiau teismo tą ieškinį atmesti.“
Dabar jau tiksliai aišku, kiek nuostolių verslininkas patyrė, ir turi tai pagrindžiančius dokumentus. Pastatas ir jo griovimas Ž.Poviloniui atsiėjo apie 1 milijoną eurų, bet dėl šios sumos kaunietis greičiausiai pats teismuose nekovos.
„Nenoriu su tėvyne kariauti, nors kariauti jau teko. Pavargau. Ne mano tai verslas, aš moku uždirbti kitur. Tad manau, kad bylą parduosiu, o tie, kurie nusipirks, ir bylinėsis“, – sakė Ž.Povilonis.
Jis nežino, kiek tiksliai pinigų galėtų gauti už bylą dėl nuostolių atlyginimo, bet svarsto, kad jei bylos imtųsi advokatų kontora, ji greičiausiai atsiriektų apie 30 proc. teisme laimėtos sumos.
Ž.Povilonis dar laukia Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimo, kas kaltas dėl to, kad jau pastatytą namą įsigijęs verslininkas liko prie suskilusios geldos.
Nors EŽTT šį ieškinį pradėjo nagrinėti, Lietuvos teismai nelaukė jo atsakymo ir privertė Vijūnėlės dvarą griauti nedelsiant.
Tačiau istorija rodo, kad EŽTT sprendimas Lietuvai gali būti nepalankus, mat užpernai šis teismas jau išsprendė panašią bylą.
EŽTT pareiškė, kad įpareigoję nugriauti Molėtų rajono miške su leidimais pastatytą sodybą Lietuvos teismai pažeidė sutuoktinių Tumelių teisę į privačią nuosavybę ir priteisė jiems kompensaciją, o statinys liko nenugriautas.
Naujus takus teks pamiršti
Mokesčių mokėtojai kasmet susimoka už skubotus atleidimus iš darbo arba teismų įsakus nugriauti pastatus, kurie, atrodė, iškilo legaliai.
Neįmanoma nustatyti tikslios sumos, kuri už kvailus valdininkų sprendimus kasmet priteisiama įvairioms valstybės įstaigoms.
Juolab kad teismų paskirtos išmokos dažnai – tik ledkalnio viršūnė. Po vandeniu slepiasi ne ką mažesni pinigai, kuriuos valdininkai ištaško pačiam teismų maratonui.
Neringos miesto meras Darius Jasaitis – vienas tų, kurie drąsiai kalba apie vėjais paleidžiamus milijonus už skubotus, neatsakingus ar tiesiog principingus valdininkų sprendimus.
Jis iki šiol spjaudosi prisimindamas „Žuvinės“ istoriją, kai už legaliai pastatytą ir vėliau teismo sprendimu nugriautą restoraną Juodkrantėje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) ir Neringos savivaldybė turėjo sumokėti apie 1 mln. 300 tūkst. eurų – tiek prikapsėjo su delspinigiais.
Visus pinigus restorano savininkams pervedė Vyriausybė. Neringos savivaldybė susiderėjo dėl to, kad jai teks padengti 25 proc. šios sumos, ją sumokant dalimis per dešimt metų.
Maždaug 32 tūkst. eurų, kuriuos kasmet tenka grąžinti į Vyriausybės kasą iš 8 mln. eurų Neringos savivaldybės biudžeto, iš pirmo žvilgsnio neatrodo dideli pinigai.
Tačiau D.Jasaitis teigė, kad tai yra milžiniška suma. Mat apie 90 proc. biudžeto iškeliauja privalomiems įsipareigojimams vykdyti ir tik nedidelę jo dalį, į kurią patenka ir ši skola, savivaldybė skiria miesto infrastruktūrai gerinti ar pramogoms.
„Kai vasarį skirstome biudžetą, daugiausia tik kilnojame rankas pritardami, o ginčijamės dėl to, ar suoliuką pastatyti, ar naują tualetą, kuris su visais įvadais kainuoja apie 28 tūkst. eurų.
Ši skola mus paralyžiuoja, nes turime pamiršti naujus takelius ar tualetus. Juolab kad Neringoje yra dar 12 griautinų objektų“, – kalbėjo D.Jasaitis.
Muša, bet sako, kad tariasi
Neringoje vis dar verda aistros ir dėl restorano „Nidos seklyčia“, kurio valdytojas Romas Kvaselis principingai kovoja dėl jo išsaugojimo.
Pernai lapkričio pradžioje feisbuke R.Kvaselis teigė, kad dužo paskutinė viltis apsaugoti „Nidos seklyčią“ nuo nugriovimo, nes Aukščiausiasis teismas net nepriėmė nagrinėti kasacinio skundo.
Bet vyras žada nenuleisti rankų ir toliau kovoti Strasbūre, kreipdamasis į EŽTT.
„Vienintelis dalykas, kurio siekiu, – susitarti su valstybe, kad baigtųsi ši nuo 2005 m. besitęsianti istorija, tačiau panašu, jog tragikomedija pratęsta dar vienam sezonui.
Neturiu kito kelio, kaip tik tęsti kovą. Nevalingai norisi juoktis matant, kaip paveldosaugos klausimus sprendžia gamtininkai.
Graudu, kai valstybė rikiuoja buldozerius, nors nė vienas garbus paveldosaugos ekspertas nepasakė, kad „Nidos seklyčia“ darko Nidos ir Kuršių nerijos kraštovaizdį. Bet reikia griauti“, – guodėsi R.Kvaselis.
„Nidos seklyčią“ valdo vokiečių kapitalo įmonė „Robala“, o R.Kvaselis yra jos direktorius. Vyras piktinosi, jog sprendimu griauti „Nidos seklyčią“ valstybė siekia sunaikinti įmonę tik dėl to, kad seklyčios pastatas gamtininkams yra negražus.
Gamtininkais R.Kvaselis vadina Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, kuri atsakinga už valstybės saugomų teritorijų priežiūrą ir plėtrą. Neringos meras D.Jasaitis nerimaudamas laukia šios istorijos atomazgos, nes ir ji gali smarkiai kirsti per miesto biudžetą.
Reikėtų ieškoti išeities
D.Jasaitis įsitikinęs, kad viešąjį interesą reikia ginti ne griovimu, o kompromisiniais sprendimais. Anot mero, net Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad taikos sutartis galima bet kurioje ginčo stadijoje.
Juolab kad pavyzdys tam yra: į neteisėtai pastatytų statinių sąrašą pakliuvusį vadinamąjį Preilos botelį, dabar vadinamą „Preilos krantu“, galiausiai leista įteisinti.
Tad kodėl valstybė taip principingai kovoja dėl to, kad kai kurie kiti statiniai Neringoje būtų nugriauti?
Pirmasis į galvą šaunantis atsakymas atrodo paprastas: jei nebus kovojama dėl nelegalių statinių unikalaus kraštovaizdžio Neringoje, šį Lietuvos gamtos perlą galiausiai sudarkys turtuolių rūmai. Tačiau pasigilinus ne viskas taip paprasta.
„Ar yra dar nors viena savivaldybė Lietuvoje, kurioje statybų leidimo reikėtų laukti net šešerius metus? Taip yra dabar, taip buvo ir anksčiau.
Nė vienas griaunamų objektų statybų leidimo greičiau negavo.
Mes laikomės pozicijos, kad savivaldybė išdavė teisėtus leidimus, nes juos patvirtino daugybė valdininkų. Tik staiga iš kažkur atsirado Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, kuris tapo svarbiausiu dokumentu.
Neturėdami pinigų samdėmės pigius advokatus ir dėl to mums nepavyko laimėti bylų, nes turime pavyzdžių, kad panašios bylos buvo laimėtos – namai stovi ir niekas nežada jų griauti“, – sakė D.Jasaitis.
Jei teismai priverstų griauti neva neteisėtus statinius Kuršių nerijoje ir jų savininkai paskui kreiptųsi dėl kompensacijų, valstybei tai galėtų kainuoti apie 20 mln. eurų, nors teismų sprendimai dėl kompensacijos smarkiai skiriasi.
Pavyzdžiui, „Žuvinės“ savininkams priteista per 1 mln. eurų kompensacijos, o šalia stovėjusio vienodo statinio savininkams – vos aštuntadalis šios sumos.
Tiesa, teismo sprendimu, butus tame pastate įsigijusiems žmonėms likusią žalą turi padengti projekto plėtotojas.
Tarnybas pašalino iš žaidimo
2018 metų gegužę grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį teismą išaiškinimo, ar pagrindiniam šalies įstatymui neprieštarauja 2012-aisiais patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas.
Pagal šį planą UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje buvo numatyta nugriauti penkis objektus, kai kuriuos jų sudaro po kelis statinius. Teismas ėmėsi nagrinėti tik du atvejus – dėl „Nidos seklyčios“ ir dar vieno namo Neringoje.
R.Kvaselis teigė, kad Konstitucinio teismo išaiškinimas iš esmės palankus „Nidos seklyčiai“, nes teismas pareiškė, kad teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, o ne valstybės tarnybos: „Teismas pasakė, kad jei nori tartis, turi tai daryti teisme, o ne žiūrėti į kokius nors planus. Tai reiškia, kad dabar galiu išsiaiškinti su Vyriausybe ir sudaryti su ja taikos sutartį.“
Kreipėsi dėl žalos atlyginimo
D.Jasaitį piktina valdininkų požiūris, kad pradėjus kovą ją reikia laimėti bet kokia kaina.
Neringos meras ne kartą kalbėjosi su institucijomis dėl galimybių taikiai baigti ginčus su griaunamų pastatų savininkais, tačiau visada išgirsdavo atsakymą, kad tai kenkia valstybės įvaizdžiui.
Principai svarbiau negu šiai kovai ištaškomi milijonai – juolab kad teismų apskaičiuotos kompensacijos nugriautų pastatų savininkams neparodo, kiek realiai bylinėjimasis kainavo valstybei.
„Tarkime, „Žuvinės“ byla truko kone du dešimtmečius, per juos valdininkai važinėjo į teismo posėdžius.
Kartais net keturiais automobiliais atvykdavo. Labai paviršutiniškai skaičiuojant mūsų savivaldybei ta byla atsieidavo mažiausiai 50 tūkstančių eurų per metus.
O kur dar kitos valstybinės įstaigos?“ – sakė D.Jasaitis.
„Žuvinės“ savininkams nuostolius atlyginti priversta VTPSI dalį šios sumos siekia susigrąžinti ir kreipėsi į teismą siekdama išieškoti žalą dėl valdininkų neteisėtų sprendimų išduodant statybų leidimus Juodkrantėje.
Įvertinus įvairias aplinkybes inspekcijos prašoma žalos atlyginimo suma negali viršyti devynių vidutinių neteisėtus veiksmus atlikusių tarnautojų darbo užmokesčių.
Iš trijų buvusių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos tarnautojų siekiama priteisti beveik 23 tūkst. eurų.
Kreiptis dėl valdininkų sprendimais patirtos žalos atlyginimo svarstė ir Neringos savivaldybė. Tačiau tai būtų patvirtinimas, kad ji pripažįsta nusižengimus, nors juos visada neigė.
„Asmeninė valdininkų atsakomybė turi ir kitą medalio pusę, apie kurią mažai kas kalba.
Neringoje nebeįmanoma gauti statybų leidimo, nes visi už tai atsakingi žmonės bijo dėti parašus ant dokumentų, nes nežino, kaip viskas pasisuks ateityje“, – atkreipė dėmesį D.Jasaitis.
Nėra lengva suprasti, kas padarė klaidų
Jurgita Paužaitė Kulvinskienė
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė
„Asmuo ar įmonė turi teisę atgauti žalą, patirtą dėl valstybės institucijų ir jų pareigūnų klaidų. Valstybė neturi imuniteto už savo klaidas ir ši nuostata įtvirtinta Konstitucijoje.
Vėliau valstybė gali pareikšti regresą konkrečiam asmeniui, kuris tą klaidą ir padarė. Pasaulyje yra įvairių šio reikalavimo modelių. Lietuva pasirinko tokį, kad iš žalą padariusio asmens bandoma tiesiogiai prisiteisti ir turtinę, ir neturtinę žalą.
Šis modelis kelia nemažai sunkumų, mat visa valstybės tarnyba ir viešojo administravimo veikla yra daugiapakopė.
Tai reiškia, kad ją sudaro bent kelios atskiros procedūros, kurias atlieka daugybė valstybės tarnautojų, – vieno sprendimą turi patikrinti ir tvirtinti kitas, vėliau – dar kitas, vienos institucijos sprendimus tenka derinti su kitos institucijos ir taip be galo.
Nustatyti, kurioje vietoje buvo padaryta klaida ir kas konkrečiai ją padarė, labai sudėtinga, o kartais ir beveik neįmanoma.
Lietuvoje valstybės įstaigos sudaro palyginti mažai taikos sutarčių. Tai lemia kelios priežastys.
Viena jų – nepakankama teisinė kultūra, kai pareigūnai nesuvokia turintys tam tikrą veiksmų laisvę. Teisės aktai negali sureguliuoti absoliučiai visų veiksmų ir visada atsiras situacija, kuriai reikės netradicinio sprendimo.
Bet valstybės tarnautojai dažniausiai bijo naudotis savo teise improvizuoti, nes nori, kad viešojoje teisėje viskas iki detalių būtų reglamentuota.
Mediacija ir taikos sutartys būtų vienas sprendimo būdų: padarei klaidą, negali jos ištaisyti, bet siūlai taikos sutartį, per kurią irgi būtų apginti valstybės interesai.
Juk dėl tos sutarties derasi dvi šalys.
Yra dar viena forma apsisaugoti nuo pareigūnų klaidų ir sumažinti valstybės nuostolius, kurios mes kažkodėl netaikome, – tai valstybės tarnautojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas, kai valstybė draudžia kiekvieną valstybės tarnautoją dėl galimos jo klaidos.“
