Kokia katastrofa nutiko, kad čia, Kauno marių pakrantėje, žmonės neįsikūrė iki šiol?
Laisvalaikiu ne vienam kauniečiui smalsu pasidairyti po Kauno marių regioninį parką, juolab kad čia įrengtos 7 prižiūrimos poilsiavietės bei viena stovyklavietė ir jose galima smagiai praleisti laiką gamtos apsuptyje.
Tačiau visai netoli oficialių poilsio vietų galima užtikti keistą teritoriją. Atvykėliai miško viduryje pastebi metalinius vartus su užrašu „Kauno marios“.
Nemažame pušyno plote stovi apleisti mažesni ir didesni mediniai pastatai. Į šią teritoriją įsiterpia ir gyvenamasis namas su garažais bei ūkinės paskirties statiniais.
Tačiau šioje gražioje vietoje ant Kauno marių kranto yra ir apleista vieta, kur laikas tarsi sustojo.
Čia sovietmečiu buvo įkurta Juliaus Janonio popieriaus fabriko pionierių stovykla. Jos pastatus yra įsigijęs kaunietis verslininkas Arvydas Čėsna, o žemę valdo Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT).
Verslininkas planavo plėtoti su rekreacija susijusį verslą, bet to padaryti iki šiol nepavyksta, nes dėl stovyklavietės žemės sklypo ilgai truko teisminiai ginčai su valstybe.
Pakaunėje yra ir daugiau buvusių vaikų stovyklaviečių. Jų likimai skirtingi.
Tebekabo senoji iškaba
Kauniečiams yra puikiai žinoma Grabučiškių poilsiavietė, įkurta ant Kauno marių kranto visai netoli kelio Kaunas–Vilnius. Apsilankius joje prie Rumšiškių miške vingiuojančio kelio galima pamatyti ir gana naujas nuorodas, kurios informuoja, kad dar toliau miške įrengta Gastilionių poilsiavietė.
Riedant jos ieškoti akis užkliuvo už gana senos, prie kelio įrengtos ir krūmais apžėlusios geltonos iškabos, skelbiančios, kad čia stovykla „Kauno marios“.
Tokia nuoroda suintrigavo, tad pasisukiojus gana neblogos būklės miško keliais šią vietovę pavyko aptikti. Kelias baigėsi ties metaliniais vartais ir už jų stovinčiais apleistais mediniais pastatais.
Ant vartų iki šiol išlikusios metalinės raidės skelbia, kad atvykai į stovyklavietę „Kauno marios“.
Nors vartai užrakinti ir ant jų kabo spyna, patekti į teritoriją nėra sunku, nes kelio nepastoja aukštos tvoros.
Išliko 20 medinių namų
Stovyklavietės teritorijoje yra keli nuo seno suformuoti pagrindiniai takai. Abiejuose vieno keliuko pusėse tebestovi kažkada pastatyti 20 vienodų medinių namų.
Jie – vieno aukšto su mansardomis, prie kiekvieno namo pristatyta po nedidelę verandą. Juose gyvendavo pionieriai. Stovyklavietė dar veikė ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tad čia ilsėdavosi vaikai, kurie gyvendavo „Varpelio“, „Nenuoramų“ ir kitokiais vardais pakrikštytuose vienoduose vasarnamiuose.
Pasukus kitu keliu matyti pastatai, kuriuose kažkada buvo valgykla, sportui ir koncertams skirta salė su lauko scena, prausyklos, tualetai, katilinė.
Apima keistas jausmas
Kai kurių statinių langai išdaužyti, stogai įgriuvę, durys praviros. Juose beveik nėra daiktų, bet viename palikta brošiūrų, lietuviškai ir rusiškai pasakojančių apie Juliaus Janonio popieriaus fabriką.
Ranka rašytuose dienoraščiuose galima perskaityti, koks kuklus buvo čia gyvenusių žmonių racionas, pavyzdžiui, per dieną poilsiautojai gaudavo pieniškos makaronų sriubos, kotletų su bulvėmis ir agurkais, manų košės su uogiene, duonos su dešra bei arbatos ir sausainių.
Palikta ir stovyklautojų dailyraščiu popieriaus lapuose išraitytų šūkių. Vienas jų skelbia „Mažiau kalbų, daugiau darbų ir bus stovykloje smagu“.
Šis šūkis skamba gana ironiškai, nes pastatus baigia sunaikinti gamta, prie to prisideda ir neprašyti svečiai, paliekantis tuščių butelių bei šiukšlių.
Tvarkingai ir keistai atrodo tik stovyklavietės teritorijoje esanti atskira tvora nuo jos aptverta sodyba, kurią akylai saugo didelis šuo.
Vaikštant po apleistą teritoriją apima keistas jausmas, tarsi laikas sustojo keliems dešimtmečiams. Intriguoja paslaptis, kodėl senus namelius paliko vasarotojai ir kiti žmonės čia neįsikūrė?
Įsigijo tik esamus statinius
Pradėjus domėtis, kodėl gražioje vietoje ant Kauno marių kranto vis dar yra apleista valda, paaiškėjo gana sudėtinga buvusios stovyklavietės istorija.
Jos pastatų savininkas – kaunietis verslininkas A.Čėsna, o žemė priklauso valstybei, kuria turi rūpintis NŽT.
Stovyklavietė buvo įsteigta 1959 metais, kai Kaišiadorių rajono darbo žmonių deputatų taryba skyrė 8 ha valstybinės žemės J.Janonio popieriaus fabrikui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę įmonė buvo pavadinta Kauno popieriaus fabriku, bet bankrutavo, kreditoriai jo turtą nusprendė parduoti. Stovykla uždaryta 1999 metais.
A.Čėsna pasakojo, kad stovyklavietės turtą drauge su viena verslo partnere 2000 metais įsigijo jau iš privačių asmenų. Žemė tada taip pat priklausė valstybei, tik pastatai – privatiems asmenims.
Turėjo ne vieną idėją
Verslininkas pasakojo, kad nusprendęs pirkti stovyklos statinius, planavo, jog po statiniais pavyks suformuoti žemės sklypą ir jį iš valstybės išsipirkti arba nuomotis.
Teritorijoje kaunietis ketino įkurti su rekreacija susijusį verslą, galbūt rekreacinės paskirties gyvenamųjų namų kompleksą arba sanatoriją su Alzheimerio liga sergančių pacientų priežiūros centru.
O gal vidaus vandenų transporto turizmo centrą su viešbučiu ar poilsinių vilų kompleksu.
„Toks planas atitiko ir tuomečius, ir šiuo metu galiojančius įstatymus, pagal kuriuos kiekvienas asmuo, turintis nuosavybės teisę į statinį, gali prašyti savivaldybės suformuoti žemės sklypą aplink pastatą ir prašyti valstybės atitinkamą sklypą parduoti arba išnuomoti statinio savininkui“, – aiškino A.Čėsna.
Sklypą verslininkui pardavė
2004 metais verslininkai kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybę prašydami suformuoti sklypą po visais stovyklos teritorijoje esančiais 40 statinių ir kitais stovyklos infrastruktūros objektais bei aplink juos.
Kaišiadorių rajono savivaldybė prašymą tenkino, suformavo rekreacinės paskirties beveik 8,7 ha žemės sklypą, kuris atitiko buvusios stovyklos ribas.
2004 metais detalųjį sklypo planą tvirtino tuometis Kaišiadorių rajono administracijos direktorius, o Kauno apskrities viršininkas sudarė žemės pardavimo sutartį, pagal kurią sklypą pardavė kauniečiui ir jo verslo partnerei. Už žemę buvo sumokėta 26,1 tūkstančio eurų.
Sutartį pripažino niekine
Tačiau 2008 metais prasidėjo neplanuoti įvykiai. A.Čėsna pasakojo, kad pagal Miškų urėdijos informaciją Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra atliko patikrinimą ir nustatė, jog 2004 metų Kauno apskrities viršininko įsakymas parduoti valstybinę žemę prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui.
„Prasidėjo teismai. Mums buvo siūloma grąžinti žemę valstybei ir už tai gauti tam tikrą sumą, bet ji mūsų netenkino“, – sakė verslininkas.
Bylinėjimaisi baigėsi 2017 metais, kai Kauno apygardos teismas žemės pardavimo sutartį pripažino niekine.
„Teismas išaiškino ir nustatė, kad mes jokių įstatymų nepažeidėme, formuojant sklypus savivaldybės biurokratai padarė klaidų, nes toje teritorijoje esą yra miškas, o ne stovykla, todėl miške negali būti formuojamas rekreacinės paskirties sklypas.
Kadangi sklypas suformuotas neteisėtai, tai ir sandoris, pagal kurį mes tą neteisėtai suformuotą sklypą pirkome, – neteisėtas“, – situaciją aiškino verslininkas.
Valstybė atgavo stovyklavietės žemę, dviem jos buvusiems savininkams teismas iš valstybės priteisė 150 tūkst. eurų kompensaciją bei 26,1 tūkst. eurų sklypo pirkimo kainą.
A.Čėsna įsitikinęs, kad pralaimėjo ir jis, ir valstybė, nes teritorija daug metų stovi nenaudojama.
Tvarką prižiūri gyventojai
Stovyklos teritorijoje yra ir du gyvenamieji namai, po kuriais ten gyvenantys žmonės jau seniai susiformavo žemės sklypą.
Siekdami, kad visa stovyklavietė taptų vientisa valda, šį sklypą su statiniais įsigijo A.Čėsna ir jo verslo partnerė. Tačiau po teismo sprendimo jis liko valstybinėje teritorijoje.
„Ten gyvena buvę šio sklypo ir namo savininkai. Jie gyvena pagal panaudos sutartį, prižiūri ir saugo buvusios stovyklos statinius, kad juose neapsigyventų benamiai, nebūtų daroma nusikaltimų, kad statinių viduje nebūtų žmonių, nes būti šiuose pastatuose gali būti pavojinga“, – pasakojo A.Čėsna.
Teks imtis visko iš naujo
A.Čėsna sakė, kad dabar padėtis tokia pat kaip 2003 metais – jam ir verslo partnerei nuosavybės teise priklauso tik stovyklos statiniai ir stovyklos infrastruktūra.
„Tačiau nepriklauso žemė po šiais statiniais, joks sklypas nėra suformuotas, o nesant sklypo, kurį galėtume išsipirkti ar išsinuomoti, neturime realių galimybių vykdyti kokios nors rekreacinio pobūdžio veiklos“, – apgailestavo A.Čėsna.
Pasak jo, vėl reikėtų kreiptis į Kaišiadorių rajono savivaldybę ir aiškintis, ar yra galimybių pagal dabar galiojančius įstatymus suformuoti toje vietoje rekreacinės paskirties sklypą ir, pavykus tokį sklypą suformuoti, vėl prašyti valstybės tą sklypą ar jo dalį parduoti arba išnuomoti.
„Tikiuosi, kad per ateinančius metus situaciją pavyks išjudinti iš mirties taško ir ją kaip nors pakeisti“, – vylėsi A.Čėsna.
Pasak verslininko, užsitikrinus teises į žemę, vėl būtų svarstoma, ar pasirinkti vieną iš buvusių teritorijos plėtros vizijų.
Susigriebė, kad auga miškas
Dabartinis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Nasevičius sakė, kad verslininkai, valdantys buvusioje stovyklavietėje „Kauno marios“ esančius statinius, 2003 metų pabaigoje iš NŽT gavo sutikimą rengti detalųjį planą žemės sklypui suformuoti prie savo pastatų.
„Pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas ir išduotas visų reikalingų institucijų planavimo sąlygas, sutikimus ir leidimus, verslininkai parengė žemės sklypo detalųjį planą, kurį teisės aktų nustatyta tvarka suderino Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos sudaryta Nuolatinė statybos komisija ir patikrino Valstybinė statybos ir teritorijų planavimo inspekcija.
Patvirtintas detalusis planas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas“, – aiškino M.Nasevičius.
Kadangi minimas žemės sklypas, o dabar teritorija, buvo miško teritorijoje, Miškų urėdija kreipėsi į teismą dėl Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 metų įsakymo „Dėl žemės sklypų detaliųjų planų patvirtinimo“ ir Kauno apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo pardavimo“ panaikinimo.
Teismas panaikino šiuos teisės aktus. Šio teismo sprendimo verslininkai neskundė“, – sakė M.Nasevičius.
Dabar Kaišiadorių rajono savivaldybei šis žemės sklypas nėra priskirtas. Valstybinės žemės naudojimo kontrolę organizuoja ir vykdo NŽT.
„Pastatų savininkai turi teisę kreiptis į NŽT dėl žemės sklypo, reikalingo pastatams eksploatuoti, suformavimo ir jo naudojimo įteisinimo“, – sakė Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius.
Žemę pastatų savininkai gali tik nuomotis
Kristina Žukovska
Nacionalinės žemės tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vyresnioji specialistė
„Minimas žemės sklypas yra Kauno marių regioniniame parke. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, valstybinių draustinių, parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama.
Todėl 2017 metų sausio 23 dienos Kauno apygardos teismo nutartimi Valstybinės žemės pirkimo ir pardavimo sutartis, 2004 metais sudaryta tarp Kauno apskrities viršininko ir dviejų bendraturčių pripažinta negaliojančia. Žemės sklypo bendraturčiai įpareigoti šį žemės sklypą grąžinti valstybei.
Šiuo metu žemės sklypo savininkė yra valstybė, patikėtinė – NŽT.
Kadangi žemės sklypas yra Kauno marių regioniniame parke bei didžiąją žemės sklypo dalį užima miško žemės plotas, t.y. 5,4785 ha iš 8,6679 ha, jis negali būti parduodamas.
Sklypas gali būti išnuomotas jame esančių statinių savininkams. Vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, nustatyta, kad gali būti išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais.
Minėto sklypo bendraturčiai dėl sklypo nuomos į NŽT nesikreipė.“
Skundų dėl niokojamos gamtos nėra gavę
Nijolė Eidukaitienė
Kauno marių regioninio parko direktorė
„Kauno marių regioniniame parke, Kauno ir Kaišiadorių rajonuose, yra įrengtos 7 poilsiavietės, kur lankytojai gali pailsėti.
Valstybinėje žemėje, Kauno marių pakrantėje, įkurta ir Duobakalnio stovyklavietė. Ji skirta atokvėpiui, ilgalaikiam poilsiavimui su palapinėmis. Stovyklavietėje yra įrengta stoginė, miško baldai, tualetas, laužavietė, konteineris šiukšlėms. Netoliese čiurlena šaltinėlis, kurio skaidrus šaltas vanduo tinkamas gerti ir maistui ruošti.
Buvusios stovyklavietės „Kauno marios“ situacija išskirtinė. Joje šeimininkauja ir privatūs asmenys, ir kitos valstybės institucijos. Skundų, kad joje kas nors niokoja gamtą, nesame gavę, todėl joje nesilankome.
Žmonės, norintys grybauti ar uogauti, valstybiniuose miškuose lankytis gali, bet veržtis į privačius pastatus teisės neturi.“
Vasaros stovyklų likimas skirtingas
Jurgita Rakauskaitė
Kauno rajono savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėja
„Kauno rajone daugiausia vaikų vasaros stovyklų dar sovietmečiu buvo įsteigta Kačerginėje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jos buvo privatizuotos. Jų likimas skirtingas. Vieni savininkai žemę yra taip pat privatizavę, kiti nuomojasi iš valstybės.
Bene garsiausios stovyklavietės „Merkurijus“ aplinką jos savininkai prižiūri. Nameliai kol kas seni, bet už jų nepriežiūrą verslininkų nereikia bausti. Ateityje šioje teritorijoje planuojama pastatyti gyvenamuosius namus.
Vietoj stovyklavietės „Liepsnelė“ jau stovi visas pastatų kompleksas. Čia įkurti ir apartamentai, ir kotedžai, ir nuosavi namai.
Stovyklavietės „Dobilėlis“ savininkai jau ne vienus metus baudžiami už ten esančių pastatų nepriežiūrą, baudos sumokamos, bet situacija negerėja.“
