Šilainiuose, greta Kuršių gatvės, plyti Sargėnų dvaro istorinis parkas. Jo teritorijoje tebestovi keli XIX ir XX amžiaus pradžią menantys pastatai. Paradoksalu, bet kur kas geriau yra išlikusi sena karvelidė, o pats dvarininkų namas primena lindynę.
Bet tai dar ne visos įdomybės. Nuostabiame nesukultūrintame gamtos kampelyje Šilainių daugiabučių gyventojai įsigudrino įveisti daržus.
Dvaro teritorijoje įsikūrę kauniečiai neslėpė, kad gyventi čia jiems patinka, nes jaučiasi tarsi kaime, nors šiuolaikinių dvarininkų gyvenimas – nesaldus. Juos tik šiemet pasiekė kai kurie civilizacijos išradimai.
Taip pat žmonės vis girdi pažadus, kad parkas bus sutvarkytas, takai išgrįsti, bet šie patogumai vis neįrengiami.
Savivaldybės atstovai tikino, kad ši teritorija nepamiršta, bus tvarkoma, bet tik po to, kai pavyks atnaujinti kitus miesto parkus.
Žino tik vietiniai žmonės
Atvykus į Šilainiuose esančią Kuršių gatvę, prie 51-uoju numeriu pažymėto pastato, medžių apsuptyje galima pamatyti lentelę, kurioje rašoma, kad čia prasideda Sargėnų dvaro istorinis parkas.
Šis statusas 3,42 hektaro želdynui suteiktas 1997 metais.
Vaikštant po medžiais ir žolynais apžėlusią teritoriją akivaizdu, kad parko statusas suteiktas, bet apie tai miesto tvarkdariai pamiršo. Čia nėra išgrįstų ar išasfaltuotų takų, žmonės, dažniausiai vedžiojantys šunis, vaikštinėja pačių išmintais molinais takais.
Parke nėra ir apšvietimo, suoliukų ar šiukšliadėžių. Medžiai taip pat negenėti, todėl šioje vietoje galima pasijusti tarsi būtum miške. Čia pat esančiame tvenkinyje gamtos ramybe džiaugiasi antys.
„Čia matau vaikštančius tik vietinius gyventojus iš greta esančių Šilainių daugiabučių. Manau, kiti kauniečiai nė neįtaria, kad mieste yra ir toks parkas, kurį taip skambiai vadinti sunku. Pasidairykite, nustebsite, ką ten pamatysite“, – mojo ranka Kuršių gatvės gyventojas Vytautas Rakauskas.
Atsivertų įdomus vaizdas
Nukeliavus į parko gilumą galima užtikti nemažą žemės plotą, kuriame žmonės užveisė daržus. Išartoje velėnoje suformuotos lysvės, jose auga braškės, įvairios daržovės. Vienur kitur matyti ir šiltnamių rėmai, kuriuos pavasarį jų savininkai, matyt, uždengs polietileno danga.
Daržai greičiausiai įkurdinti buvusiame dvaro sode, nes čia vis dar auga labai senos, suklypusios obelys.
Toliau už daržų tęsiasi parkas, apaugęs įspūdingais ąžuolais ir įvairiais kitais medžiais, per jį vingiuoja dar vienas gana platus žmonių išmintas takas. Juo prieini prie pat aukšto kalno šlaito, po kuriuo driekiasi Panerių gatvė.
Nuo šio kalno atsiveria įdomus vaizdas. Jei aplinka būtų sutvarkyta ir augalija išgenėta, ši vieta galėtų būti dar viena miesto apžvalgos aikštele. Nuo jos būtų galima grožėtis Neries upe, per ją nutiestu A.Meškinio tiltu ir Islandijos plentu, kuriuo zuja automobiliai.
Statė didelę karvelidę
Kitoje parko pusėje stovi keletas senų ir naujesnių pastatų.
Vienas įspūdingiausių – dviejų aukštų raudonų plytų namas su gražiai sutvarkytu kiemu. Netoli jo išliko seno mūrinio namuko dalis su medinėmis durimis ir langais. Yra ir dar vienas tvenkinys.
Prie įdomaus raudonų plytų namo sutiktas jo gyventojas Alfonsas Aniūkštis sakė, kad tie, kurie domisi Sargėnų dvaro istorija, pirmiausia ir sužino apie šį pastatą.
„Šaltiniuose nurodyta, kad dvaras įkurtas XIX amžiuje. Dabar geriausiai išlikęs šis namas. Tai turėjo būti karvelidė, bet ji taip ir nebuvo įrengta. Kodėl ji tokia didelė, neaišku, gal čia planavo gyventi ir karvelių prižiūrėtojas. Vėliau pastate įrengti butai“, – pasakojo vyras.
Kaunietis sakė, kad namas pastatytas puikiai. Sienų storis – metras. Sovietmečiu čia dar buvo nuo dvaro laikų likusios krosnys, bet jos jau seniai išgriautos, įrengtas centralizuotas šildymas.
Dvaro laikus primena ir mūrinio pastato dalies liekanos prie karvelidės.
„Tai buvo pastatas, per kurį darbininkai ir dvarininkai patekdavo į čia įrengtus šiltnamius“, – pasakojo A.Aniūkštis.
Dvaras primena lindynę
Pagrindinis senojo dvaro pastatas stovi už karvelidės ir tvenkinio. Jis medinis ir baisiai apleistas. Viena pastato dalis negyvenama, langai ir durys užrakinti.
Liko tik buvusių šeimininkų išmonės likučiai – ant durų vietoj pašto dėžutės kabo senas portfelis su užrašu „Paštas“, seni mediniai skaitytuvai ir nuotrauka, kurioje įamžinta buvusi Kauno V.Lenino (dabar Vienybės) aikštė.
Ant medžių palikta kaboti keraminių suvenyrų.
Kitoje namo dalyje vis dar įsikūrę žmonės.
Viena gyventojų – Danutė. Moteris sakė, kad čia gimė ir gyvena jau 50 metų.
„Čia buvo 6 butai. Tris žmonės išsipirko, trys yra savivaldybės. Jie avarinės būklės ir negyvenami. Nors gyvenimas čia sunkus, šildomės malkomis, nėra vandens, esu pripratusi, kur bedingsi“, – sakė moteris.
Naudojosi savo šuliniais
Kur kas geriau savo valdas prižiūrintis A.Aniūkštis pasakojo, kad buvusio dvaro teritorijoje gyvena jau 20 metų. Vieta nuostabi, nes pašaliečiai čia beveik neužklysta.
„Čia labai ramu, tikras gamtos prieglobstis, nors visai greta – miesto privalumai, parduotuvės, viešojo transporto stotelės, geri keliai“, – gyvenimo parke privalumus vardijo vyras.
Tačiau kaunietis tuoj pat pridūrė, kad jei kas nors mano, jog vietiniai gyventojai jaučiasi kaip turtingi dvarininkai, klysta.
„Čia esančių namų gyventojai daug metų neturėjo centralizuotai tiekiamo vandens ir miesto kanalizacijos. Visi kiemuose turime šulinius ir gėrėme iš jų semiamą vandenį. Taip pat turėjome vietinę kanalizaciją, o kaimynai – lauko būdeles“, – pasakojo kaunietis.
Vandentiekio ir kanalizacijos trasa buvo nutiesta tik šiais metais ir kai kurie gyventojai savo namus prie šių tinklų prisijungė.
Painiavos buvo ir dėl adresų
Dvarvietėje įsikūręs vyras pasakojo, kad ir dėl čia esančių pastatų adresų daug metų buvo painiavos.
„Visiems pastatams buvo suteiktas Panerių gatvės 263 numeris. Namams, kaip ir butams, buvo priskirti ir kiti skaičiai, pavyzdžiui, mūsų namo adresas buvo Panerių gatvė 263-1.
Bet ant mažiau tvarkingų namų šių antrųjų skaičių nebūdavo parašyta, tad jei atvykdavo greitoji pagalba ar kas nors kitas, visi važinėdavo po teritoriją ieškodami reikiamo namo“, – pasakojo vyras.
Tik prieš 10 metų čia pagaliau atsirado tvarka ir namams prie 263 numerio buvo paskirtos vis kitos raidės, pavyzdžiui, karvelidei suteiktas 263B numeris.
Tebegirdi tik pažadus
Nors teritorija yra oficialus miesto parkas, dalis jos paversta daržais.
„Visą tą laiką, kiek čia gyvenu, parke yra daržų. Juos įsirengė visai arti, Kuršių gatvėje, daugiabučiuose gyvenančios moterėlės. Vasarą joms raustis žemėje yra pramoga, daržai niekam neužkliūva“, – pasakojo dvarvietės gyventojas.
A.Aniūkštis sakė, jog ne vienus metus kartkartėmis girdi kalbų, kad parką žadama sutvarkyti.
„Žadėjo išgrįsti takus, įrengti apšvietimą, bet niekas nesikeičia“, – apgailestavo vyras.
Be šių darbų, reikėtų sutvarkyti ir parke esantį tvenkinį.
„Kuršių gatvėje netoli tvenkinio anksčiau būdavo galutinė mikroautobusų, vežiojusių gyventojus, stotelė. Vairuotojai pasakojo, kad į tvenkinį yra primesta senų akumuliatorių, padangų. Mes tuo tikime, todėl ten net žuvauti nebandome. Manau, kad vandens telkinį būtinai reikia išvalyti“, – kalbėjo vyras.
Kauno savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas Donatas Valiukas sakė, kad trys butai sename dvaro pastate ilgai tikrai priklausė savivaldybei.
„Jie buvo avarinės būklės, žmonės tuose butuose nebegyveno. Neseniai aukcione juos pavyko parduoti“, – pranešė D.Valiukas.
Savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Audronė Gudonytė tikino, kad Sargėnų parkas nėra pamirštas. Jis bus tvarkomas, bet tik kai bus atnaujinti kiti miesto parkai.
Kadaise buvo pavyzdinis ūkis
Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos skyriaus darbuotojai yra surinkę informaciją apie Sargėnų dvarą.
Sargėnų vietovardis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1782 metų. Sargėnų dvaras XIX amžiaus antrojoje pusėje priklausė bajorams Macianskiams. Dvarininkas Leonas Macianskis buvo vienas iš 1831 metų sukilimo vadų Kauno apylinkėse. Vėliau dvarą valdė jo našlė Aleksandra Macianskienė.
Žinoma, kad 1898 metais Sargėnų dvaro savininkas Ignatijus Macianskis gavo leidimą statyti plytinę, kuri suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai karo nuniokotam šalies ūkiui atstatyti reikėjo daug plytų.
1912 metais buvo pastatytas medinis gyvenamasis dvarininko namas, dabar pažymėtas Panerių gatvės 263 numeriu.
1921 metais dvaro žemes paveldėjo Evelina Macianskienė bei jos sūnūs Jonas ir Leonas. Paveldėtojai dvarą pasidalijo, didžioji dalis žemių atiteko E.Macianskienei.
1923 metais ji pardavė po žemės reformos jai likusią dvaro dalį – 80 hektarų – Amandai Pudymaitytei-Šodienei, tačiau tikėtina, kad tikrasis dvaro savininkas buvo jos vyras Jonas Šodė. Šodės nemažai dvaro žemių išpardavė ūkininkams.
1938 metais buvo išparceliuota ir žemės reformos metu valstybei atitekusi dvaro dalis.
Tarpukariu dvaras buvo labai rūpestingai prižiūrimas, netgi įtrauktas į pavyzdinių ūkių sąrašą. 1931 metais dvare buvo filmuojamas vienas pirmųjų lietuviškų vaidybinių filmų „Onytė ir Jonelis“.
1941 metais nacionalizuotame dvare įsteigtas Veterinarijos akademijos mokslinis ūkis. Sovietmečiu Sargėnų dvaro sodyba neteko savo ramios užmiesčio dvasios, iš šiaurės ją apsupo Šiaurinis Kauno aplinkkelis – dabar Islandijos plentas, iš pietų priartėjo Šilainių daugiabučiai.
Iki šių dienų buvusio dvaro sodyba neišsaugojo kompozicinio vientisumo, ji buvo padalinta į atskiras privačias valdas. Kadaise čia buvusį dvarą mena tik keletas varganų medinių pastatų bei dviaukštis mūrinis raudonų plytų karvelidės pastatas, perdarytas į gyvenamąjį namą. iškeldinti į Taikos prospektą.
