Vilniaus miesto savivaldybė jau buvo be penkių minučių sukirtusi rankomis su investuotojais, atrodo – liko tik padėti parašus ant koncesijos sutarties.
Tačiau tuomet prabudo Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), tiesiog uždraudusi sudaryti tokią sutartį. Motyvas – neva didžioji dalis rizikos atitenka viešajam sektoriui, o pati sutartis neatitinka koncesijos esmės.
Savivaldybės ir projektą finansuoti pasirengusio fondo „BaltCap“ atstovai buvo apstulbinti.
Juk visi dokumentai parengti pagal Centrinės projektų valdymo agentūros patvirtintą formą, sutikimą jau buvo davusios ir kitos valstybės institucijos.
Bet VPT dėl sunkiai suvokiamų priežasčių nusprendė, kad esant tokioms sąlygoms tai negali būti Viešosios ir privačiosios partnerystės projektas (PPP – angl. „Public and Private Partnership“), tad reikia viešųjų pirkimų sutarties.
Investuotojai, įgyvendinantys PPP projektus kitose srityse, pasijuto lyg ant adatų. Mat, remiantis tokiu VPT išaiškinimu, gali būti nutraukiamos ir jau pasirašytos sutartys, o darbai tokiu atveju įstrigtų labai ilgam.
O juk tokiu būdu statomi ir itin svarbūs Lietuvai objektai. Antai Krašto apsaugos ministerija pasitelkė PPP modelį trims kariniams miesteliams Šiauliuose, Šilalės ir Vilniaus rajonuose įrengti ir prižiūrėti visą sutarties laikotarpį.
Verslas įsipareigoja pastatyti kareivines ir visą infrastruktūrą, o valstybė iki 2035 metų investuotojams sumokėtų apie 164 mln. eurų.
PPP projektai jau seniai vykdomi ir atskirose savivaldybėse. Pavyzdžiui, Klaipėda būtent dėl tokios partnerystės turi „Švyturio“ areną ir baseiną, čia taip pat ketinama tokiu būdu statyti sporto bazę, aikštyną ir ledo areną. Nei VPT, nei kitos kontroliuojančios institucijos nieko blogo neįžvelgė. Tačiau kodėl toks modelis neįmanomas Vilniuje?
„Palikite savivaldybėms pačioms teisę rinktis – juk taip taupomos valstybės lėšos ir, užuot jas naudojus, pasitelkiamas verslas.
O toks požiūris, kai norima ką nors būtinai riboti ir nurodinėti, man, švelniai tariant, atrodo nekorektiškas“, – taip neįvykusias nacionalinio stadiono statybas pakomentavo uostamiesčio meras V.Grubliauskas.
Reikia pripažinti, kad sėkmingų PPP projektų Lietuvoje nedaug.
Mažėjant ES paramai toks modelis galėtų būti plačiai taikomas tiesiant ar tvarkant kelius. Bet iš sėkmės istorijų galima prisiminti tik vieną – Palangos aplinkkelį, kuris buvo nutiestas privačiomis lėšomis, o investuotojai 23 metus jį įsipareigojo prižiūrėti. Tai atsieis 35,79 mln. eurų.
Dar 2017 m. Vyriausybė nutarė netaikyti koncesijos remontuojant liūdnai pagarsėjusį betoninį kelią tarp Vilniaus ir Utenos, nors Seimas jau buvo suteikęs leidimą tam skirti 169,3 mln. eurų.
Dabar ši magistralė remontuojama atkarpomis, nes Lietuvos automobilių kelių direkcija neįstengia finansuoti viso kelio sutvarkymo. Todėl, skirtingai nei Palangos aplinkkelio atveju, tvarkingo plento teks laukti metų metus.
Valstybė sutaupys, nes patys darbai vargu ar kainuos tiek, kiek buvo numatyta svarstant koncesijos sutartį. Tik ar tikrai?
Pirmiausia, visiems žinoma, jog pinigai nuvertėja, ypač per ilgesnį laikotarpį. Antra, PPP sutartis leistų įpareigoti investuotoją ne tik nutiesti kelią, bet ir užsiimti jo priežiūra. Tai kainuoja tikrai ne vieną milijoną eurų per metus.
Todėl iš pirmo žvilgsnio brangus projektas gali pasirodyti toli gražu ne toks. Juk statybos kaina gali sudaryti vos 15 proc. visų išlaidų, patiriamų per visą objekto (ar tai būtų kelias, ar vaikų darželis) naudojimo laikotarpį.
Kaip „Lietuvos rytui“ sakė Centrinės projektų valdymo agentūros Viešosios ir privačiosios partnerystės skyriaus viršininkė J.Šarmavičienė, didžiausios kliūtys rengiant tokius projektus yra nemokėjimas planuoti ir skaičiuoti ilgam laikotarpiui, ilgalaikių strateginių planų nebuvimas, besikeičiantys prioritetai.
Dar didesnė kliūtis yra tai, jog iš privačios kompanijos kai kurios valdžios institucijos tikisi, kad ji dirbs kone veltui. Tai prieštarauja verslo logikai – kaip įmanoma investuoti, jei negali tikėtis bent šiokios tokios grąžos? O juk dažnai deramasi dėl milijonus ar dešimtis milijonų siekiančių sumų.
Beje, PPP modelis kuo puikiausiai taikomas Jungtinės Karalystės infrastruktūros projektuose. Ji apskritai pirmauja šioje srityje visame pasaulyje. Ko reikia, kad verslo ir valdžios partnerystė būtų sėkminga? Tarpusavio pasitikėjimo ir ilgalaikių planų.
Britai skaičiuoja keliems dešimtmečiams į priekį ir niekas nesikeičia, kad ir kas būtų valdžioje.
Lietuvoje stambesni projektai pernelyg priklausomi nuo politinių vėjų. O apie pasitikėjimą išvis nėra ką kalbėti, nes daugeliui valdininkų ir politikų atrodo, kad verslas tik nori numelžti valstybę.
Todėl ir turime tai, kuo iš tiesų negalime didžiuotis, – viešuosius pirkimus, kai viską lemia mažiausia kaina. Tai atitinkamai reiškia ir pigiausias medžiagas, ir prastesnę kokybę. Niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja remontuoti kelią vos pasibaigus tiesėjų suteiktam garantiniam laikotarpiui. Juk ne veltui sakoma, kad šykštuolis moka du kartus.
