Baltarusiams kovojant už savo laisvę ir žmogaus teises kauniečiai šį kaimynų siekį taip pat palaiko. Bet ne visi žino, kad Kaune tikruosius savo namus buvo atradęs ir ne vienam garsiam kauniečiui būstus suprojektavęs baltarusių inžinierius ir architektas Klaudijus Dušauskas-Duž.
Pagal jo projektą laikinojoje sostinėje buvo pastatytas ir iki šiol išliko ne vienas gyvenamasis ir visuomeninės paskirties pastatas.
Šiomis dienos atidžiai stebint įvykius Baltarusijoje įdomu pažvelgti ir į palikimą, kurį būtent Kaune tarpukariu paliko tuometis baltarusių tautinio judėjimo dalyvis, kuris laikomas ir tautinės – baltos ir raudonos spalvų – baltarusių vėliavos autoriumi.
Deja, nė ant vieno K.Dušausko-Duž projektuoto statinio jokio tai įamžinančio ženklo nėra.
Išliko nemažai pastatų
Aktyvų Baltarusijos politinį veikėją K.Dušauską-Duž likimas į Kauną atvedė 1921-aisiais. Per 20 metų iki 1940-ųjų, kai prasidėjo Lietuvos okupacija, jis suprojektavo ne vieną pastatą, kurie buvo pastatyti įvairiuose Lietuvos miestuose. Jų iškilo ir Kaune.
K.Dušauskas-Duž tarpukariu buvo gana madingas architektas, todėl pasiturintys kauniečiai jam užsakydavo gyvenamųjų namų projektus. Daugiausia jų iki šiol išlikę Žaliakalnyje ir Kauno centre.
Vieni tokių namų yra V.Putvinskio gatvėje, stovi vienas šalia kito. Dviejų aukštų gyvenamieji pastatai pažymėti 41 ir 43 numeriais. Tarpukariu K.Dušauskas-Duž juos suprojektavo advokatui Vladui Požėlai ir inžinieriui Viktorui Rėklaičiui.
Duris įrėmina kolonos
Einant tarpukario architektūros perlų pristatyta V.Putvinskio gatve šių dviejų mūrinių namų nematyti. Tik priėjus naująjį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) daugiafunkcį mokslo ir studijų centrą ir žengus į pastato tarpuvartę galima patekti į keliuką, kuris ir veda link K.Dušausko-Duž suprojektuotų pastatų.
Prabangesnis atrodo 43 numeriu pažymėtas dviejų aukštų mūrinis namas su mansarda. Į namą galima patekti pro du įėjimus. Gražesnes medines paradines duris nuo tarpukario rėmina dvi kolonos.
Šiame name gyvenantis kaunietis Tadas Merkevičius pasakojo, jog apie tai, kad namą statėsi inžinieriaus ir garsaus verslininko V.Rėklaičio šeima, yra girdėjęs.
„Šeimininkai į namus patekdavo pro paradines duris. Kitoje namo pusėje yra paprastesnės durys.
Pro jas eidavo tarnai. Mansardoje tarpukariu buvo skalbykla, džiovykla. Sovietmečiu joje buvo įrengtas butas“, – pasakojo vyras.
Aptiko tokias pat detales
Kita šio namo gyventoja Ilona Reinienė pasakojo, kad dirba Lietuvos sveikatos mokslų universitete, administracijoje. Kurį laiką jos darbo vieta buvo šio universiteto rūmuose, esančiuose A.Mickevičiaus gatvėje. Juos projektavo kitas garsus tarpukario architektas Vladimiras Dubeneckis.
„Ir universiteto rūmuose, ir mūsų namo laiptinėje yra tokie patys laiptai ir turėklai. Bute, virtuvėje, kaip ir rūmuose, išlikusios tokios pačios dūmtraukio durelės. Kadangi žinau, jog universiteto rūmus projektavo V.Dubeneckis, visada maniau, kad jis yra ir mūsų namo projekto autorius“, – atviravo kaunietė.
I.Reinienė brangina tarpukario palikimą – ir dūmtraukio dureles, ir ąžuolinį tarpukario laikų parketą bei kambarių duris išsaugojo ir tuo džiaugiasi.
„Kaimynas restauravo ir paradines pastato duris. Dabar, kai sužinojome, kas iš tiesų buvo namo projekto autorius, būtinai pasidomėsime jo asmenybe“, – sakė I.Reinienė.
Vertingiausiu K.Dušausko-Duž suprojektuotu gyvenamuoju namu architektūrologai laiko kitą – Žaliakalnyje, Vaižganto gatvėje, esantį 14-uoju numeriu pažymėtą daugiabutį.
Gyveno garsūs kauniečiai
Šis namas atrodo gana keistai, tarsi iš dviejų dalių. Iš gatvės vienoje jo pusėje matyti trys aukštai, kitoje – keturi. Juos jungia namo centre įrengta ir iki šiol nesuniokota tarpukario stiliaus laiptinė.
Iš kiemo pusės matyti, kad namas jau yra 5 aukštų, nes čia visaverčiu aukštu tampa pusrūsis – iš gatvės matomi pusrūsio langai. Pribloškia didžiulis kiemo sklypas ir jame augantis šimtametis ąžuolas.
Namo gyventoja Aldona pasakojo, kad daugiabutis buvo projektuotas diplomato, žurnalisto, Steigiamojo Seimo nario Juozo Purickio užsakymu. Šis visuomenės veikėjas name gyveno 1932–1934 metais.
„Kiti butai buvo nuomojami, juose gyveno tikrai garsūs kauniečiai – Lietuvos vadybos mokslininkas Andrius Graičiūnas ir jo žmona aktorė bei režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, publicistas Ignas Skrupskelis. O 1932–1937 metais – rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas“, – pasakojo moteris.
Visa ši istorija įamžinta ant daugiabučio fasado, garsiems gyventojams skirtos atminimo lentos. Bet apie tai, kas buvo namo projekto autorius, nėra jokios užuominos.
Papuošė baltarusių simboliu
Dar vienas baltarusio architekto suprojektuotas trijų aukštų namas yra Trakų gatvėje 8. Lentelė ant namo byloja, kad jame tarpukariu gyveno VDU rektorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška.
Pagal K.Dušausko-Duž projektą buvo pastatytas ir daugiabutis Aušros gatvėje 1. Šio namo gyventoja Adriana sakė, kad namas iškilo 1936 metais, jį pasistatė teisininkas ir diplomatas Jonas Aukštuolis.
Kitame Aušros gatvės gale 59-uoju numeriu pažymėtą namą sau ir savo šeimai architektas pasistatė 1939 metais.
Šiomis dienomis ant namo fasado kabėjo vainikas, apsuktas baltais ir raudonais kaspinais. Bet tai – ne gyventojų nuopelnas. To, kad šio namo autorius ir savininkas buvo baltarusis, kauniečiai nežinojo. Šį namą Baltarusijos tautinės vėliavos spalvų detale papuošė aktyvūs architektūros žinovai.
Gaila buvusio pašto pastato
K.Dušausko-Duž asmenybe ir palikimu nuo 2007 metų domisi VDU Česlovo Milošo centro mokslo darbuotojas daktaras Tomaszas Blaszczakas. Lenkijos ir Baltarusijos istoriją tyrinėjantis mokslininkas sakė, kad pats turi baltarusiško kraujo, todėl susidomėjo Kaune gyvenusio K.Dušausko-Duž veikla.
Istorikas neslėpė, kad, lyginant su kitais iškiliais tarpukario architektais, kurių suprojektuoti pastatai puošia Kauną, baltarusio kūriniai nėra tokie išraiškingi. Jie labiau funkcionalūs.
Iš viso jo palikimo Kaune istorikas išskyrė trijų aukštų pašto pastatą, esantį Žemuosiuose Šančiuose, A.Juozapavičiaus prospekte 56. Jis buvo pastatytas 1935 metais.
„Pastatas mūrinis, plokščiu stogu. Aštuoni rūmų langai, sugrupuoti po du, skaido priekinį fasadą į keturias dalis, pabrėždami pastato vertikalumą. Vakarinis fasadas suskaidytas į tris dalis. Pastato kampas, jungiantis pagrindinį ir vakarinį fasadus, pusapvalis, o abiejose suapvalinto kampo pusėse matomas išlikęs užrašas „Paštas“, – pasakojo istorikas.
Baltarusių architekto palikimo tyrinėtojui gaila, kad dabar pastatas praradęs savo paskirtį.
„Jame veikia vaistinė, mėsos parduotuvė. Nematyti, kad viršutiniuose aukštuose kas nors gyventų.
Jei namas būtų geriau prižiūrimas, jis labiau trauktų kauniečių dėmesį, gal daugiau žmonių domėtųsi ir jo istorija“, – sakė T.Blaszczakas.
Name skyrė tik kambarį
Inžinierius gaudavo ne tik valstybinių, bet ir individualių užsakymų.
„Nemažai pasiturinčių žmonių tarpukariu statė kelių butų namus, nes gyvenamojo ploto poreikis augant miestui buvo didžiulis. Tokiuose namuose jie įsikurdavo ir patys, o likusius butus nuomodavo“, – sakė istorikas.
Mokslininkas nesistebėjo, kad kai kurie kauniečiai mano, jog gyvena V.Dubeneckio projektuotuose namuose.
„K.Dušauskas-Duž buvo vienas pirmųjų, kuris baigė Lietuvos universiteto Technikos fakultetą, kur dėstė garsūs lietuviai architektai, tapo inžinieriumi architektu. Taip pat 1928–1929 metais jis dirbo V.Dubeneckio projektavimo biure, tad šis architektas buvo baltarusio mokytojas. Nieko keisto, kad tam tikrus principus mokinys perėmė iš patyrusio specialisto“, – sakė T.Blaszczakas.
V.Dubeneckio ir K.Dušausko-Duž bendradarbiavimas geriausiai atsispindėjo projektuojant kino teatrą „Metropolitain“, pastatytą Laisvės alėjoje.
„Deja, pastatas buvo kelis kartus rekonstruotas ir jo fasadas dabar visiškai pakitęs. Dabar jame veikia Kauno nacionalinis dramos teatras. Vis dėlto jo lankytojai taip pat gali pajusti K.Dušausko-Duž pėdsakus Kaune, nes teatro didžioji salė ir fojė išliko neperstatyti“, – atskleidė istorikas.
Paties inžinieriaus namo istorija buvo panaši kaip ir kitų privačių valdų.
„Namas buvo nacionalizuotas. K.Dušauko-Duž šeimai skirtas tik vienas kambarys. Taip jis jame ir gyveno iki pat savo mirties“, – kalbėjo istorikas.
T.Blaszczakas mano, kad K.Dušausko-Duž atminimas Kaune ant kurio nors jo projektuoto pastato vis dėlto turėtų būti įamžintas.
Architektas namuose Kaune slėpė žydus
1891 m. Gluboke gimęs K.Dušauskas-Duž mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje, nuo 1912 m. studijavo Jekaterinos II kasybos institute Sankt Peterburge. Jį užbaigti jam sutrukdė Rusijoje prasidėjusi Vasario revoliucija.
Atvykęs gyventi į Vilnių nuo 1917 m. jis buvo Baltarusijos socialistinės hramados, nuo 1918 m. – Baltarusijos socialistų revoliucionierių partijos narys. 1919 m. rudenį – Baltarusijos Liaudies Respublikos diplomatinis atstovas Baltijos šalyse, nuo 1919 m. gruodžio mėn. – Baltarusijos vyriausybės narys.
Didžiausias K.Dušausko-Duž nuopelnas Baltarusijai – parengtas šalies vėliavos projektas: balta-raudona-balta vėliava, kuri dabar laikoma tautine vėliava.
1921 m. pradžioje K.Dušauskas-Duž lenkų valdžios buvo areštuotas. Nuo 1921 m. su šeima apsigyveno Kaune. 1921–1924 m. dirbo Baltarusių reikalų, 1924–1930 m. – Užsienio reikalų ministerijose, pas inžinierių Aleksandrą Gordevičių.
1928–1929 m. dirbo bendrovėje „Maistas“ ir V.Dubeneckio projektavimo biure. 1929–1940 m. buvo Susisiekimo ministerijos Pašto valdybos statybos referentas.
1927 m. Lietuvos universitete įgijo statybos inžinieriaus specialybę. 1944–1946 m. – Kauno valstybinio VDU Statybos fakulteto docentas.
Mokėjo lietuvių, vokiečių, prancūzų, anglų, portugalų, ukrainiečių, lenkų kalbas, į baltarusių kalbą vertė botanikos, matematikos, istorijos vadovėlius.
K.Dušauskas-Duž buvo vienas Baltarusių centro, taip pat Lietuvos ir Baltarusijos draugijos vadovų.
Prasidėjus 1940 m. Lietuvos okupacijai K.Dušauskas-Duž buvo suimtas kaip aktyvus baltarusių tautinio judėjimo dalyvis. Kraštą okupavus naciams jis savo namuose keliolika mėnesių slėpė žydus, už tai drauge su žmona buvo areštuotas gestapo. Po karo K.Dušauskas liko dirbti Lietuvoje, tačiau kentėjo nuo sovietinių represijų, buvo kalinamas.
K.Dušausko gyvybė užgeso 1959 m., jis palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
