Vilnius, anot jo, dar gali augti 25–30 proc., tuomet priartėtų prie išsivysčiusių šalių didmiesčių vidurkio.
Miesto valdžios siekiamybė, kad miestas būtų daugiafunkcis, kad būtų įmanoma dirbti šalia gyvenamosios vietos, išvengiant judėjimo per miestą automobiliu. Šį tikslą, anot vyriausiojo miesto architekto, pasiekti padėtų daugiau paslaugų sovietmečiu statytuose rajonuose ir būsto – centrinėje dalyje.
Centras, žada vyriausiasis miesto architektas, turėtų plėstis į Žirmūnus, dešinįjį Neries krantą, ateityje – ir į Žemuosius Panerius. „Jei turite atliekamų pinigų, pirkite gamyklą Ž. Paneriuose. Po 25 metų tai bus gera investicija. Užbaigus projektus Šnipiškėse, Paupyje, reikės naujo poligono konversijai. Manau, Ž. Paneriai, turintys visą inžinerinę infrastruktūrą, puikią gamtą, yra tas potencialas, kurį mes dar atrasime“, – konferencijoje kalbėjo M. Pakalnis.
Sostinėje daugybė teritorijų, tinkamų konversijai – maždaug 500 hektarų, kurių pakaktų dešimčiai metų, periferinėje zonoje vystant tik konversijos projektus ir nestatant naujų būstų. Šiuo metu pagrindinės investicijos nukreiptos į būstą centrinėje miesto dalyje, taip pat periferinius židinius – Pašilaičius ir Pilaitę.
Anot M. Pakalnio, sostinėje itin trūksta Šiaurinės ir Mykolo Lietuvio gatvių, kurios suplanuotos, bet nerealizuotos iki šiol, papildomos gatvės leistų kurti gyvenamąsias zonas daugelyje vietų.
Vyriausiasis miesto architektas teigia sulaukiantis investuotojų klausimų, ar verta statyti prekybos centrą su automobilių stovėjimo vietomis ar logistikos pastatą netoli Šiaurinės gatvės. M. Pakalnis pripažįsta – tenka atkalbinėti investuoti, nes šioje teritorijoje norima matyti perimetrinę gatvę su viešuoju transportu, šaligatviais, alėjomis, bet ne gatvę, kurią įsivaizdavo 1995 metais.
Viešasis transportas, anot miesto architekto, labai svarbi miesto plėtros dalis. Apie tramvajų ir kitas transporto rūšis žadama kalbėti tam tikrose miestų dalyse dar labiau išaugus gyventojų skaičiui. Ketinama plėtoti ir privežamųjų maršrutų tinklą.
Anot M.Pakalnio, labai daug padaryta identifikuojant kiekvienos miesto dalies savitumą ir jį saugant. Pokyčiai, kurie vyksta ir kurie prieštarauja nusistovėjusioms tradicijoms, gyventojų kasdienybei, sutinkami priešiškai. Kiekvienas projektas, anot M. Pakalnio, vertinamas ne tik pagal intensyvumą ir kitus parametrus, bet ir ar tinkamas konkrečiam rajonui, ar ne.
Naujajame bendrajame plane aiškiai išskirta, kur numatytos žaliosios erdvės, visuomeniniai objektai, o kur gali būti vystomos teritorijos.
„Sovietinių rajonų klausimas šiandien – pats opiausias. Centras išgyvens, periferijoje gyventojai, gaunantys aukštesnes pajamas, savo problemas išspręs. Sudėtingiausia situacija – sovietiniuose rajonuose – tą pripažįsta visi urbanistai.
Savivaldybė tvarko viešąsias erdves, prižiūri susisiekimo infrastruktūrą, tvarko socialinės infrastruktūros objektus, visa kita priklauso gyventojams, kurie ir turi spręsti, kaip gyvens. Norite įsirenkite automobilių stovėjimo aikštelę, parką – prašom, savivaldybė remia visus projektus. Mes skatiname privatumo jausmą, kad tai mano, aš rūpinuosi aplinka“, – ragino pašnekovas.
Kuriant želdynų sistemą vadovaujamasi principu, kad žmogus turi rasti želdynų už 200 m nuo gyvenamosios vietos, parką už 2 km.
„Matome, kur žaliųjų zonų trūksta, ar tai būtų Naujamiestis, ar Šiaurės miestelis, mes turime kurti naujus želdynus arba reikalauti vystytojų kompensuoti jų nebuvimą. Šiuo metu forminami sklypai būsimiems želdynams“, – komentavo vyriausiasis miesto architektas.
Aukštybinius pastatus ir toliau žadama koncentruoti dešiniajame Neries krante, taip pat plėtoti Narbuto gatvės tęsinyje, ties Vakariniu aplinkkeliu. Šį sprendimą pavyko apginti kalbant su UNESCO ekspertais, kurie stebėjosi, jog dangoraižių rajonas kyla šalia UNESCO saugomo senamiesčio. Vilnius į UNESCO sąrašą, anot miesto architekto, įtrauktas kaip besikeičiantis miestas, ne kaip miestas-muziejus.
Prekybos centrai ateityje turėtų kilti palei pagrindines magistralines gatves, nesiskverbti į gyvenamąją aplinką. Kaip blogą pavyzdį vyriausiasis miesto architektas minėjo Geležinio Vilko ir Žalgirio g. sankryžą, kur stovi priemiesčiui būdingas prekybos centras.
Miesto valdžia teigia užsibrėžusi sumažinti užstatymo intensyvumą visame mieste iki rodiklio, kurį išsigrynino analizuodami visų rajonų savybes. Kai kur jis didės, tačiau daugeliu atvejų mažės, nepriklausomai nuo pastato paskirties.
„Daug dirbame, kad architektūros sprendinių kokybė gerėtų, kad išventume deformacijų, kad priemiesčio projektai neatsirastų mieste. Kai kurie vystytojai viename sklype nori pastatyti 10 namų, visi rodikliai atitinka, tačiau mūsų argumentas, kad zonoje egzistuoja minimalus sklypo dydis, sklypo plotas, tenkantis vienam būstui.
Norint statyti tankiau sugriaunama tai, kas buvo iki tol. Siekiame, kad rajono charakteris išliktų. Diegiame perimetrinio užstatymo tipologiją, būdingą daugeliui miestų, ji pakankamai neseniai buvo suprasta kaip vertybė“, – apibendrino pašnekovas.
„Siekiamybė, kad pirmuose pastatų aukštuose būtų ne automobilių stovėjimo vietos, bet paslaugų vietos – toks mūsų pageidavimas vis sulaukia pasipiktinimo.
Norime, kad miesto erdvėje būtų daugiau erkerių, balkonų, konsolių. Perimetrinės gatvės su suoliukais, kur galima pravažiuoti dviračiu, automobiliai gatvėje, o ne prie fasadų. Tai yra tai, ko siekiame, – komentavo M. Pakalnis. – Dažnai diskutuojama apie „stiklainius“ senamiestyje. Mes norime, kad jie būtų modernios architektūrinės raiškos, kad neapsimestų senoviniais. Dėl kokybės gali būti diskutuojama, bet ne dėl pseudostilistikos.“
Labai svarbi, anot pašnekovo, pagarba kaimyninei nuosavybei. Iki šiol galioja sovietiniai insoliacijos reikalavimai. Daugeliu atvejų dabar, pastačius namą, sugadinamas kaimyninis sklypas. Jo žodžiais, ateityje turėtų būti remiamasi kitais reikalavimais.
