Diskusijoje dalyvavęs NT bendrovės „Citus“ įkūrėjas, LNTPA valdybos narys Mindaugas Vanagas komentavo, jog, kalbant apie Vilnių, iki šiol neaiški senųjų gyvenamųjų rajonų vizija: „Kalbama, kad norima apmokestinti NT projektų įgyvendinimą senuosiuose gyvenamuosiuose rajonuose, nes juose sukurta infrastruktūra.
Manau, kad tai būtų klaidingas žingsnis, nes neskatintų senų rajonų, tokių kaip Šeškinė, Lazdynai, keistis. Tai – homogeniški rajonai, į kuriuos didelė dalis žmonių įsikėlė vienu metu. Ateityje juose gali kurtis getai, kaip, pavyzdžiui, nutiko Paryžiuje.“
Vystytojai norėtų, jog sostinės valdžia taptų tarpininku tarp vystytojų ir bendruomenių. „Bendruomenės yra svarbios, tačiau nemažai vystytojų, ypač centre, susiduria su bendruomenėmis, kurios kartais tikros, o kartais tiesiog pavieniai žmonės“, – kalbėjo M.Vanagas.
Nuo Naujųjų metų įsigalios itin ilgai lauktas Infrastruktūros plėtros įstatymas. Sostinės meras Remigijus Šimašius komentavo, jog, ruošiantis pokyčiams, sostinėje ieškoma vyriausiojo inžinieriaus. Ten, kur miestai neauga, Infrastruktūros įstatymas nelabai kam rūpi, ne visi merai apie jį žino, tačiau Vilniui jis labai aktualus.
Su naujuoju teisės aktu siejama daug lūkesčių. „Amžinas iššūkis: pigiai įsigyju sklypą, pasistatau namą, tada noriu visos infrastruktūros. Tai – didelė problema. Be infrastruktūros mokesčio bendrajame plane teritorijos padalytos į prioritetines ir ne. Infrastruktūros įstatymas suteikia daugiau galimybių savivaldybei reikalauti įrengti visą infrastruktūrą, kuomet projektas vystomas neprioriterinėje teritorijoje. Kartu sudaro galimybes investicijų saugumui, kad jei dar kažkas statysis, pirmieji,įžengę į teritoriją, gautų tam tikrą grąžą“, – kalbėjo sostinės meras.
Tarifus norima paskelbti dar šį rudenį, bet yra įvairių poįstatyminių aktų, dėl ko planai stringa.
M. Vanagas teigia, jog daugiausia diskusijų kol kas kyla, kaip įstatymas veiks praktikoje: „Viena problema – kas pirmesnis, tas kvailesnis. Nutiesi tinklus, kelius, kiti vystytojai gali laisvai visu tuo naudotis ir statyti. Ne vieną milijoną esame išleidę miesto infrastruktūrai.
Tai nėra blogai, bet visiems vystytojams turi būti lygios sąlygos. Vieni vystytojai tiesia 50 metrų šaligatvio, kiti pusę kilometro gatvės su visais tinklais. Šis įstatymas turėtų padėti išspręsti šiuos dalykus.“
Vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis teigė, kad Infrastruktūros mokestis turėtų būti susietas su pastatomų kv. m skaičiumi, o per šį mokestį susivienodintų jonų ir petrų, kurie turi skirtingus projektus ir skirtingas vizijas, galimybės.
R. Šimašius antrino, jog ir anksčiau darė viską, kad tvarka būtų kuo aiškesnė ir skaidresnė. „Laikėmės principo, kad jei statai objektą, turi investuoti tiek, kad jis galėtų prisijungti prie miesto infrastruktūros.
Nesutikau nė vieno vystytojo, kuris sakytų, kad iš jo prašoma per mažai, o iš kitų per daug. Buvo atvejų, kai vieni investuodavo 3 proc. nuo sąmatinės vertės, kiti – ir 30 proc. Buvo tų, kurie, skirdami 3 proc., piktinosi, jog ir tai per daug. Ateityje bus taip – jeigu jau skauda, tai skauda, bet visiems vienodai“, – komentavo miesto meras.
Įgyvendinant Infrastruktūros plėtros įstatymą, matomos dvi galimybės – plėtotojai gali numatyti tam tikrą sumą ir įrengti infrastruktūrą arba skirti pinigus miestui, o šis infrastruktūrą įrengs pats. Planuojama, jog prioritetinėse teritorijose infrastruktūra rūpinsis miestas, kitur – patys plėtotojai.
R. Šimašiaus žodžiais, lietuvio svajonė 20 metų buvo išsikelti iš Karoliniškių bet kur, kur bent 6 arai, turėti savo sklypą. Tai, anot jo, visiškai logiška, turint mintyje, kaip tos Karoliniškės atrodo.
„Pagrindinis mūsų laukiantis iššūkis – sovietinių rajonų žmogiškumas, kad ten viduriniosios klasės šeima norėtų gyventi. Žaliosios erdvės, viešasis transportas, kokybiškas daugiabučių administravimas, dideli žalieji plotai aplink, tinkama sąveika su naujais projektais – viso to reikia šiems rajonams“, – kalbėjo miesto meras.
Jis priminė biurų pastato „Business Garden Vilnius“ projektą, kuris tapo išsigelbėjimo ratu senstantiems Lazdynams. „Pastatomas biurų pastatas, per Lazdynų mišką takeliu į jį ateini, nuomojiesi būstą, šalia patogu gyventi, žalia. Tačiau šlaitas tiek saugomas, kad nei tako, nei apšvietimo įrengti negalima. Tokiu būdu gelbėjimosi ratą išmetame“, – apgailestavo R. Šimašius.
Miesto valdžios planuose griauti bendrabučių tipo pastatų kompleksus, kuriems gresia visiška degradacija. Žadama ieškoti kelio, kaip, nepaisant įstatymų trukdžių, iš gresiančio nugriūti pastato iškraustyti gyventojus, pasiūlyti kompensaciją ir teritoriją plėtoti naujai.
„Yra labai turtingų žmonių, kurie gali gyventi, bet kur, 100 km nuo vilniaus, 10 km, bet renkasi gyventi centre. Yra šeimų, kurios pavargsta dirbti vairuotojais“, – komentavo miesto meras.
Diskusijoje buvo aptartas ir vis stringantis Vyriausybės miestelio projektas. Anot R. Šimašiaus nagrinėjamos kelios vietos, kur jis galėtų įsikurti. Patraukliausia – plynė prie Seimo rūmų, tik Seimas šiai idėjai prieštarauja, saugodamas savo aikštelę, taip pat motyvuodamas, jog čia įkurdinus Vyriausybės miestelį dar labiau išaugtų spūstys.
