Verslininkė Inga Sosnovska juokauja, kad tarsi nuspėjo ateitį, mat jos namų kieme Pavilnyje netradicinis biuras atsirado dar tada, kai apie jokią pandemiją pasaulis net nesapnavo. Išskirtinė darbo erdvė šiandien moteriai yra tapusi ir kūrybos bei naujų idėjų generavimo vieta, kuriai negresia jokie karantino suvaržymai.
Patyrusi ne vieną rimtą gyvenimo išbandymą veikli moteris nepasiduoda: pandemijai pasikėsinus į šeimos verslą, ji greitai kibo į naujo sumanymo įgyvendinimą. I.Sosnovska įsitikinusi, kad mintys tikrai materializuojasi, bet labai svarbu svajoti tiek, kiek turėsi jėgų, tas svajones įgyvendinti.
– Ar esate kada nors gyvenime dirbusi samdomą darbą?
– Taip, teko, kol dar buvau studentė. Vėliau, jau baigusi ekonomikos ir tarptautinio marketingo studijas, perėmiau tėčio įmonę. Jis mane primygtinai ragino skirti laiko pagalvoti, ką iš tiesų gyvenime norėčiau veikti, o kol tai vyks, dirbti jo įkurtoje įmonėje. Tai buvo prieš dvylika metų. Tiesa, nuo to laiko daug kas pasikeitė ir pati įmonė pakeitė savo veiklos profilį.
– Ar tai reiškia, kad jūsų verslumas atėjo iš šeimos?
– Taip. Mačiau tėčio pavyzdį, kuris, suprasdamas, kad dirbti kurioje nors sferoje nesiseka, turėjo drąsos atsitraukti ir imtis kitos veiklos. Dabartinė mano įmonės veikla atsirado ne pačiomis pozityviausiomis aplinkybėmis – tėtis buvo smarkiai apgautas verslo partnerių, tačiau ir iš šios situacijos galima pasimokyti, kad nereikia pasiduoti užklumpantiems sunkumams.
Niekada nebuvo taip, kad matyčiau savo tėtį sėdintį ant sofos, pasirėmusį galvą rankomis – jis visada rasdavo būdų aprūpinti šeimą. Labai vertinu šią jo savybę. Žinoma, kadangi jis pakeitė nemažai veiklos sričių, tai didelio verslo nesukūrė. Čia mudviejų charakteriai ir skiriasi, nes aš paprastai nepalieku situacijos ramybėje, jei joje kas nors iki galo neišgvildenta. Pati ne kartą įsitikinau, kad jei nori ko nors pasiekti, nereikia bėgioti į kairę ar į dešinę, ir, jei toje srityje jautiesi gerai, tai anksčiau ar vėliau ateis ir laukiami rezultatai.
Iš pradžių įmonė veikė statybų sektoriuje ir sunkiai atsigaudinėjo po patirtų nuostolių. Naują veiklos kryptį sugalvojau pati ir įmonė tapo edukacinių priemonių tiekėja, dabar organizuoju seminarus pedagogams, vedu įvairias edukacijas. Mokau mokytojus, kaip naudotis įvairiomis priemonėmis, jas kūrybiškai pateikti vaikams. Mano verslas tobulėja ir auga kartu su mano vaikais, kuo gyvena jie – tuo gyvenu ir aš, iš to atsiranda papildomų idėjų ir papildomų veiklų.
Pavyzdžiui, edukacijas vaikams pradėjau vesti po to, kai atsikrausčiau iš Kauno į Vilnių ir mano vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Mes apsigyvenome kitame mieste, jis pakeitė mokyklą, neturėjo nei vieno draugo ir jautė didelę įtampą, prastai jautėsi naujoje mokykloje. Būtent dėl sūnaus pradėjau vesti edukacijas vaikams apie emocijas. Pirma pamoka buvo sūnaus klasėje, kai kalbėjau, mačiau, kad mokytoja net apsiašarojo. Po tokio pokalbio su sūnaus klasės draugais, situacija tikrai pagerėjo.
Noriu kad vaikai gautų ne tik knygas, instrukcijas, bet ir kitokį pasaulio matymą. Nemokau mokytojų, kaip mokyti vaikus, jie turi puikias žinias apie tai, aš kalbu, kaip mokslą padaryti kūrybišką ir kaip vaikams padėti susitvarkyti su savo emocijomis.
Esu įsitikinusi, kad koks tu esi pats, tokius žmones ir pritrauki arčiau savęs. Mano aplinkoje yra labai daug kūrybiškų mamų, kurios pačios ne tik prigalvoja vaikams įvairiausių veiklų, bet ir pačios nebijo pasirodyti vaikiškos.
– Kaip nutiko, kad iš Kauno nusprendėte kraustytis į Vilnių ir kaip kilo mintis įsirengti tokį neįprastą biurą?
Po skyrybų visai nesitikėdama sutikau žmogų ir užsimezgė artimi santykiai. Jis tuo metu gyveno Vilniuje, o aš Kaune, kur buvo daug slogių prisiminimų. Į Vilnių krausčiausi galvodama, kad tai bus nauja vieta ir aš pati pradėsiu mąstyti kitaip. Labai norėjau atsitraukti nuo visos turėtos patirties, o į mano gyvenimą atėjęs žmogus atrodė labai patikimas. Ir iš tiesų nuojauta neapgavo, jaučiuosi labai mylima ir vertinama.
Iš pradžių viskas liko Kaune, būstą Vilniuje teko nuomotis. Santykiai klostėsi gražiai, planavome vaikus. Dairiausi biuro nuomai, bet atvykus iš Kauno – Vilniuje kainos atrodo kosminės. Išvykdama iš Kauno palikau ne tik savo namus, bet ir biurą, kurį įrengiau nuo plikų plytų... Tada ir pagalvojau, kad reikia pakankamai netradicinio sprendimo, kad jei kada nors gyvenime dar tektų kraustytis, tai biuras vyktų kartu su manimi.
Man asmeniškai, o manau ir kiekvienai moteriai, kūrybai būtina jauki, saugi erdvė, kurioje galima būtų dirbti netrukdomai, kartais pasimėgauti tylos akimirkomis, kurių atrasti šeimoje, augant mažamečiams vaikams, namuose kartais taip pritrūksta. Esu šeimos žmogus, tad jeigu tektų kasdien beprasmiškai gaišti laiką kelionei iki darbo vietos eismo spūstyse, mane graužtų sąžinė, kad tuo metu vagiu laiką iš šeimos.
– Papasakokite, kaip įrengėte tokį netradicinį biurą?
– Mano biuras – nedidelis, jį sudaro du moduliai, bet patalpos atitinka visus mano poreikius, o svarbiausia – jame labai jauku. Tiesa, gavusi gamintojų siūlomą variantą šį bei tą savo nuožiūra pakeičiau. Elektrinius radiatorius pakeičiau kondicionieriumi, kuris žiemos metu patalpą šildo, o vasarą – vėsina.
Modulyje buvo galimybė įsirengti dušą, bet man biure jo nereikėjo, tad yra atskira tualeto patalpa ir nedidelė erdvė mini virtuvėlei su poilsio zona. Prie modulyje įrengto biuro yra ir nedidelė terasa, kurioje šiltuoju metų laiku gera atsigerti kavos grožintis vaizdu į sodą. Dabar aš einu į darbą savo kieme, bet kitame pastate.
– Ar jūsų istorija yra pavyzdys, kad sunkumai išmoko į problemas spręsti itin kūrybiškai?
– Taip. Sunkus skyrybų laikotarpis tapo proga daug mokytis, pažinti save, skirti laiko emocinio intelekto ugdymui. Sunkumai tėra laikinos stotelės ir su jais susidūręs žmogus įgauna tam tikros jėgos. Kai kurioms situacijoms net ir reikia pykčio, kad supykęs žmogus ryžtųsi savo gyvenimą keisti. Visuomet buvau optimistė, bet gavau tokį vyrą, kuris dažnai manęs nesuprasdavo, tad pamažu ėmėme tolti vienas nuo kito.
Skyrybos nebūtinai reiškia, kad tau visi buvo blogi, gal ir pats ne viską gerai darei, ir jei buvęs vyras ne visada mane įvertindavo, tai esamas ramiai šypsosi ir žavisi kai mąstau kiek kitaip negu jis, nesistengia moteriškų reakcijų ir veiksmų visuomet aiškinti vyriška logika, priima mane tokią, kokia esu, kas santykius labai sutvirtina.
Sunkumai duoda impulsą ir keičia požiūrį. Atvykusi į naują miestą neturėjau nei mašinos, nei biuro, tik būstą su paskola Kaune, o būsimas vyras turėjo sklypą. Reikėjo ieškoti išeičių, žinojimas, kad turiu pasirūpinti vaiku suteikė energijos.
– Šalyje įvedus karantiną daugelis įmonių turėjo savo veiklą stabdyti, jūsų įmonės veikla taip pat sustojo?
– Taip, visos ugdymo įstaigos užsidarė. Pradėjau galvoti apie tai, kas mus su vyru patinka, kas padėtų pasikrauti energijos šiuo sudėtingu laikotarpiu ir per karantiną sukūrėme vieną bendrą veiklą – projektą „Svajonių terasos“.
Taip pat galvojau ir apie tai, jei mano veiklos neliks, iš kur šeimai būtų galima gauti pajamų. Tuo metu jaučiau daug nežinomybės ir idėja imtis terasų kūrimo atėjo tarsi savaime.
Daug meilės įdėjome į savo namų kūrimą, jų aplinką. Mano vyras, nors ir buvęs policijos pareigūnas, yra labai meniškas žmogus. Kiek anksčiau terasą jis pats įrengė prie mūsų namo, o paskui sulaukėme daug komplimentų.
Sukūriau tinklapį, paskui ieškojau tiekėjų, partnerių. Vėliau sulaukiau draugės prašymo įrengti jai gėlyną, puikiai pavyko ir tokių prašymų buvo daugiau. Taip po truputį pradėjo plaukti pirmieji užsakymai. Tai mūsų su vyru bendras projektas, dėl kurio tariamės, kuriame, ieškome. Pirmiausiai viską išbandėme su savo namais. Milžiniškas alpinariumas atsirado mano tėvų kieme.
Mano vyras juokauja, kad jei pasodinčiau pagalį, tai anksčiau ar vėliau jis taip pat pradėtų žydėti. Atsidūrusi net didžiausioje netvarkoje galiu viską sudėlioti taip, kad būtų gražu. Vietoje to, kad susėdę per karantiną žiūrėtume televizorių, užsiimame kūryba.
– Klausant jūsų, atrodo, kad viskas ėjosi labai lengvai...
– Ne kartą įsitikinau, kad mintys materializuojasi, tik reikia atsakingai galvoti. Nors pinigų neturėjome, per vienuolika mėnesių pavyko pasistatyti namą ir įsikraustyti. Žinoma, visi nebūtini dalykai, tokie kaip terasa atsirado vėliau. Bet jei turi svajonę ir bandai ją įgyvendinti, tada atsiranda ir įvairių veiklų ir jokie darbai nebūna baisūs ar neatgrasūs, atsiranda motyvacija.
Ateityje planuojame kur nors įsirengti jaukią poilsio erdvę, galbūt kur nors ant ežero kranto statyti modulinį pastatą. Mes su vyru labai vertiname ramybę, mėgstame būti miške, tad poilsio namelis itin gražioje vietoje su vitrininiais langais leistų nuolat jaustis gamtoje.
– Bet daugeliui žmonių, tokie ambicingi planai asocijuojasi ir su dideliais finansiniais įsipareigojimais.
– Visuomet labai svarbu, kad prisiimami įsipareigojimai neviršytų turimų galimybių. Pavyzdžiui, juk statant namą nebūtina, kad jis būtų ne mažesnis, nei dviejų aukštų, mes kuklesni, vieną „nubraukėme“ ir namas jau stovi, mes puikiai telpame į šimto kvadratinių metrų plotą. Kitas dalykas, kurio nevalia pamiršti, yra tai, kad jei žmogus svajoja labai plačiai, tai gyvenimas iš jo taip pat pareikalaus nemenkų iššūkių: nieko gyvenime nebūna už dyką ir jei nori gauti labai daug, tai manau, ir pats turėsi kur nors patobulėti. Labai svarbu svajoti tiek, kiek turėsi jėgų, tas svajones įgyvendinti.
Dažnai žmogus galvodamas apie kokius nors jo gyvenime turinčius atsirasti dalykus įsivaizduoja, kaip jie tais pasiekimais ar gėrybėmis galės pasipuikuoti prieš kitus, bet iš tiesų reiktų galvoti, ką tai duos jam pačiam. Pavyzdžiui, kalbant apie namus, kaip jie galėjo neatsirasti, jei aš jau puikiai įsivaizdavau, kaip sukursiu jaukius namus savo vaikams, turėsiu kūrybinę erdvę, kaip juose jausiuosi.
– Kalbant apie moters galimybę derinti darbą savo versle ir šeimą, regis jums tai pavyksta puikiai. Kokia būtų jūsų žinia moterims, kurios turi svajonių apie savo verslą ar norėtų imtis savo gyvenime labai radikalių pokyčių, bet tam paprasčiausiai stinga drąsos?
– Man visuomet kelia šypseną, kai mane pavadina verslininke ar juo labiau direktore. Aš tokia nesijaučiu. Taip, aš samdau žmones, kurie man padeda, bet kas tas verslininkas? Pirmiausiai aš esu mama, žmona. Man visko visada užtenka.
Naujame mieste aš iš pradžių kiek nedrąsiai, pradėjau kurti naują istoriją. Kai buvau vaikas, labai nepasitikėjau savimi. Klasėje, pamenu, turėjau tik vieną vienintelę draugę, jaučiausi šiek tiek atstumta. Vėliau daug negatyvių pastabų sulaukdavau iš savo buvusio vyro. Taip mano kaip moters savivertė vis menko, menko. Kažkada mano tėtis pasakė: „Ingute, aš tau pasakysiu vieną auksinę paslaptį – vyrams įdomios tos moterys, kurios yra savarankiškos, kurios nesėdi vyrui ant galvos, nelaukia, kol joms kažkas kažką duos, kurios pačios gali tam tikrą vertę sukurti. Būk savim, daryk, tai ką mėgsti ir vyras tai įvertins“. Iki tol galvojau, kad idealios žmonos pareiga ne tik dirbti gerai apmokamą darbą, bet ir virti sriubą namuose, sau prisiimti pilną atsakomybę už idealų vaikų auklėjimą, visus buitinius rūpesčius nešti ant savo pečių, bet tokia didelė atsakomybė ir nuolatinis bėgimas be poilsio minutės, be paskatinimo ir priėmimo tikrai išsekina. Mano tėtis buvo teisus, mylima ir laiminga moteris yra tada, kai užsiima tuo, kas jai patinka.
Tai štai, drąsos pokyčiams neturinčioms moterims noriu pasakyti, kad vaikams skirti laiko ir dėmesio yra būtina, vyrui išvirti sriubą su geromis emocijomis – taip pat, bet jei tų gerų emocijų nesulauki pati, tai imi pamažu vysti ir būsi neįdomi nei vyrui, nei vaikams. Maloni veikla nebūtinai turi būti nešanti materialų gėrį, svarbu, kad pati moteris jaustųsi gerai – tada ateis ir energija.
