„Turime daug problemų, nes mes viską bandome sureglamentuoti, sudėti į teisės aktus. Kai smulkmeniški teisės aktai pradeda prieštarauti vienas kitam, juos bandoma fragmentiškai lopyti, tada gauname pakankamai didelį chaosą. Ir tai neužtikrina kokybės. Ką galima padaryti, kad kokybė būtų geresnė?
Nuo 2014-ųjų egzistuojanti galimybė nerengti detaliųjų planų o jų vietoje viešinti projektinius pasiūlymus, yra veiksmingas įrankis, nes ne kiekvieną kartą būtina veltis į ilgas teritorijų planavimo procedūras. Kai kurias problemas greičiau, aiškiau ir efektyviau galima spręsti per projektinius pasiūlymus“, – neabejoja vyriausiasis miesto architektas.
Yra manančiųjų, kad reikia grįžti prie privalomo detaliojo planavimo, nors, anot M. Pakalnio, pats savaime planavimas vertės nekuria. Dabar prieš statybos techninį projektą bet kuriuo atveju rengiami projektiniai pasiūlymai. Kyla klausimas, kodėl remiantis jais negalima išduoti statybų leidimo?
Išduodant statybos leidimą savivaldybėje tikrinami duomenys, tiksliau, didžioji dalis jų, galėtų būti tikrinami automatizuotai, nes jie pateikti registruose, bazėse.
Ekspertas – žmogus – reikalingas tikrinti tik maždaug ketvirtadalį visų aspektų, susijusių su kokybe ir santykiu su aplinka, arba tuo, kas daroma, kad statybos būtų priimtinos vietos bendruomenei.
Visa tai, kur reikalingas ekspertas, sprendžiama rengiant projektinius pasiūlymus. „Ar mums reikia tikrinti duomenis, kurie kaupiami kitose bazėse? Tą galėtų padaryti automatika. Manau, turime eiti europietišku keliu ir mažinti statybų leidimo išdavimo biurokratiją“, – kalbėjo vyr. architektas.
Trečiosios kartos bendrieji planai jau turi savyje ne tik teritorijos zonavimo, bet ir erdvinės struktūros formavimo principus. Vilniaus bendrajame plane yra įtraukta papildomų dalykų, kurie lemia atskirų sostinės rajonų gyvenimo kokybę. Visų pirma tai atskirų kvartalų užstatymo tipologiją atitinkančių rodiklių nustatymas vietoje visam miestui standartizuotų reglamentų, buvusių senajame bendrajame plane.
Be to, Vilnius, rengdamas naująjį bendrąjį planą, pridėjo daugiau išmaniojo reguliavimo, papildomų reglamentų, kurie statytojus skatina įrengti požemines automobilių stovėjimo aikšteles, komercines patalpas pirmuose aukštuose. Tai sudaro sąlygas sukurti patrauklias erdves miestiečiams, smulkiesiems verslams padeda būti arčiau žmonių.
„Bendrajame plane nurodėme teritorijas, kur negalima statyti automobilių priešais fasadus. Pėsčiųjų juosta turėtų būti pritaikoma pėstiesiems, automobiliai turėtų stovėti gatvėse. Kad tą būtų galima padaryti geriau, automobiliai turėtų būti statomi gatvių raudonosiose linijose, tokiu būdu padidinamas žmonių saugumas ir sukuriama galimybė žmogui užeiti į pirmajame aukšte esančią parduotuvę.
Tam, kad sukurtume jaukias, žmonių mėgstamas erdves, nepakanka vien tik bendrojo plano reglamentų, turime dešimt kokybiškos architektūros taisyklių ir 12 gatvių projektavimo taisyklių“, – aiškino vyr. architektas.
Pirmoji taisyklė kalba apie pagarbą kontekstui – tai yra numatomų statybų aplinkoje susiklosčiusiems užstatymo ir erdvių formavimo, teritorijos naudojimo principams. Dažniausia siekiam juos saugoti ir puoselėti. Kartais, pavyzdžiui, nevertingoje Šnipiškių dalyje, tikslingai keisti.
Architektūros taisyklėse kalbama apie kontekstą – pamatinį bendrojo plano principą. Antroji taisyklė reikalauja atskirti viešas, visų miestiečių naudojamas, erdves nuo privačių, tik namo gyventojų naudojamų kiemų. Siekiama, kad gatvėje būtų kuo daugiau paslaugų ir socialinių interesų, o kiemas būtų saugus ir patrauklus gyventojams.
Trečioji taisyklė reikalauja, kad gatvės ir viešosios erdvės būtų pritaikytos įvairių interesų gausai, paslaugų koncentracijai, kad jose būtų kuriamos šiuolaikiškos judumo sąlygos, saugančios pirmiausia tuos, kurie yra silpniausi. Gatvių želdiniai – medžiai ir krūmai, privalo kurti jaukią, vaikščiojimui tinkamą atmosferą, infrastruktūra turi būti patogi visiems, kad gatvėje saugiausiai jaustųsi pėstysis, toliau dviratininkas, viešasis transportas ir, galiausiai, automobiliai.
Ketvirtoji taisyklė teigia, kad svarbiausiems miesto projektams privalomi architektūriniai konkursai.
„Iš vienų girdime, kad konkursų per mažai, iš kitų, kad per daug ir nebeišeina prisikviesti architektų. Vienas savivaldybes Lietuvos architektų rūmai kritikuoja, kad parengė konkursų tvarką, kitur, kad neparengė. Kritikuojant dažniausia girdime filosofinius pasamprotavimus, bet negirdėjau nė vieno konstruktyvaus pasiūlymo, kaip padaryti geriau.
Penktoji taisyklė reikalauja, kad pastatai atitiktų laikmečio reikalavimus: neapsimetinėtų „senoviniais“, o būtų statomi modernūs, kad po pusšimčio metų būtų galima suprasti, kad jie statyti šiuo metu. Šeštoji taisyklė siekia kad būtų naudojamos vietinės, natūralios medžiagos“, – mano vyr. architektas.
Septintoji taisyklė skatina ir palaiko esamų pastatų ir viešųjų erdvių konversiją, siekia jas pritaikyti, išsaugant ir vietoje panaudojant kuo daugiau autentiškų detalių. Anot M. Pakalnio, nesvarbu, ar tai atgaivinta gamykla, ar Revoliucijos muziejus, pavirtęs Nacionaline dailės galerija, ar seni mūrai, iš kurių iškyla modernus pastatas, ar senas vandens šulinys, ar sena siurblinė – visa tai saugo ir kuria vietos dvasią.
Aštuntoji taisyklė reikalauja įveiklinti miesto architektūrinį paveldą. Paveldo objektai turi būti naudojami ne tik muziejinėms, bet ir naujoms, dabarties poreikius atitinkančioms funkcijoms.
Dėl biurokratinių sprendimų, ypač dėl ribojimų keisti žemės paskirtį, dažnai neišeina kurti šiuolaikiško mišraus miesto. Todėl devintoji taisyklė reikalauja gyventojams reikalingą infrastruktūrą – želdynus, vaikų žaidimo aikšteles, automobilių stovėjimo vietas – įrengti pagal gyvenamiesiems namams taikomus normatyvus, nepaisant to, kad pastatai vadinami ir svečių namais ir loftais ir apartamentais.
„Dažnai viską formalizuojame, o tikrasis gyvenimas kitoks. Žmogus įsigyja biurą, jame apsigyvena, galiausiai vėl įsirengia biurą. Tas funkcinis grynumas vis dar per daug suabsoliutintas.
Dešimtoji taisyklė reikalauja saugoti, neužgožti architektūrinėmis priemonėmis pabrėžti susiformavusį kraštovaizdį – reljefą, želdynus ir želdinius. Nustatėme, kad būtų atsodinami kertami medžiai, tiek, kiek naujų medelių telpa į kertamo medžio kamieno skersmenį, taip atkuriame prarastas ir kuriame naujas alėjas mieste.
Formuodami kokybišką aplinką pirmiausia turime sukurti jaukias žmogui erdves. To nereikalauja mūsų teisės aktai, tačiau apie tai kalba šiuolaikinė urbanistikos praktika. Kiemo plotis turi būti 1,5–2 kartus didesnis nei greta stovinčių namų aukštis. Tada erdvė yra žmogui jauki – neužspausta, bet ir ne per didelė.
Pokyčių jau yra: formuojami gražūs kvartalai, suformuojant vidines erdves, kurios privačios, o aplink kvartalus – pilnos gyvybės viešos erdvės, kuriama gera architektūra. Vienas geriausių pavyzdžių – Paupys, Lazdynuose, beje taip pat laikytasi tų pačių principų.
Galvojant apie kiemo erdvės kokybę, kyla klausimas, kiek prasmės reglamentuoti insoliaciją? „Naujamiestyje, kur pastatai pastatyti laikantis tik insoliacijos reikalavimų, į kvartalo vidurį veržiasi triukšmas, o kur vyrauja perimetrinis užstatymas, triukšmo lygis mažesnis. Reikėtų vertinti kompleksiškai: palyginkime tylą, gyventojų saugumą, privačios erdvės turėjimą kurį pakankamai dažnai prarandame užtikrindami saulės patekimą į patalpas 2 val. per dieną.
Juk už langų gali augti medžių alėja arba panaudoti langai, kurie nepraleidžia UV spindulių. Ir tada tie insoliacijos reikalavimai tampa grynu formalumu, dėl kurio nepavyko suformuoti kokybiškos tiek gatvės, tiek ir kiemo erdvės.
Pasikeitęs gyvenimas Vilniuje, anot M. Pakalnio, rodo, kad gal ne veltui sėdime ir bandome kažką pakeisti. Dalis projektuotojų ir statytojų aišku nepatenkinti naujosiomis taisyklėmis, tačiau jos leidžia nagrinėjamus projektus vertinti pagal vieningą kokybinių kriterijų sistemą. „Manau, kad kuo daugiau miesto ir kokybiško pojūčio mieste, tuo geriau. Žmogus eidamas turi matyti šviesą pirmuose aukštuose, o ne garažų vartus, jam turi būti kad būtų aišku, kad ant jo neužlėks plačia gatve švilpiantis automobilis – tai to ir siekiame“, – teigė M. Pakalnis.
Visuomenės įtraukimui, anot vyriausiojo architekto, vis dar skiriama per mažai dėmesio. Jei Lietuva didžiuojasi, kad detalųjį planą parengė per 6 mėnesius, tai šveicarai – kad per trejus metus. Ten statomi informaciniai stendai, pačiame kvartale viešinami projektai, architektai pristato projektus, dirba su žmonėmis, tai pasiekiamas adekvatesnis, visiems priimtinesnis rezultatas.
Pavyzdžiui, Paupio detaliojo plano rengimo atveju visuomenės įtraukimas buvo sėkmingas, vėliau, jau viešinant projektinius pasiūlymus, gyventojai klausė, ar viskas taip, kaip susitarėme prieš 5 metus. Kai susitari, tas susitarimas akceptuojamas.
Labai keistas tas teisės aktuose įtvirtintas džiaugsmas, kad trumpiausias įmanomais terminais paviešinome, surinkome skundus, atsakėme ir viskas baigėsi. Tie, kurie džiaugiasi, kad sutrumpino detaliųjų planų ar projektinių pasiūlymų parengimo laiką, nenori suvokti, kad taip prarandama kokybė.
Kodėl Aplinkos ministerija vis trumpina tuos statybos dokumentų rengimo terminus? Todėl, kad geriau atrodytume pasauliniame „Doing busieness“ indekse. Bet greitas procesas nebūtinai reiškia kokybę ir visuomenės santarvę. Dažniau atvirkščiai.
