Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 1 900 kolektyvinės apsaugos statinių, kuriuose, skaičiuojama, galėtų tilpti apie 40 procentų (arba 1,2 milijono) šalies gyventojų. Įvertinus papildomai visus šalyje esančius statinius, kurie turi rūsius, cokolinius aukštus ar požemines automobilių stovėjimo aikšteles, priedangą oro pavojaus atveju, teigiama, rastų visi Lietuvos žmonės.
Iki kovo 18-osios savivaldybės buvo įpareigotos inventorizuoti visus turimus kolektyvinės apsaugos statinius. Kokie inventorizacijos rezultatai?
Vidaus reikalų viceministras Vitalijus Dmitrijevas kalbėjo, jog informaciją apie kolektyvinių apsaugos statinių skaičių gavo iš visų savivaldybių. PAGD duomenys rodo, kad Lietuvoje yra 1937 kolektyvinės apsaugos statiniai, iš jų 1199 turi rūsius arba cokolinius aukštus.
Taigi, apie 10 proc. gyventojų galėtų slėptis cokoliniuose aukštuose arba rūsiuose, kurie labiau tiktų karo atveju. Kol kas, anot viceministro, karo grėsmės nėra, bet norisi pasiruošti, toliau tęsti diskusijas su savivaldybėmis, galbūt, bus kalbama apie teisės aktų, kurie šiuo metu reglamentuoja kolektyvinių apsaugos statinių įrengimą ir naudojimą, pakeitimus.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Kanapickas atkreipė dėmesį, kad apie kolektyvinę gyventojų apsaugą galvojama ne pirmus metus, bendradarbiaujama atsakinga Ukrainos institucija. Kas daroma Lietuvoje, analogiškai padaryta Ukrainoje.
Įvertinus inventorizacijos duomenis, aišku: 43 proc. gyventojų galėtų slėptis kolektyvinės apsaugos statiniuose (visuomeninės paskirties statiniuose), kurių priskaičiuota 2 tūkst., 10 proc. patalpų juose įrengtos rūsiuose arba cokoliniuose aukštuose – šios patalpos oro pavojaus atveju būtų tinkamesnės nei pirmi aukštai su langais. Analizuojami ir kiti statiniai bei jų plotai: požeminės perėjos, požeminės automobilių aikštelės, dalis bažnyčių ir pan.
Bendradarbiaujant su Registrų centru, įsivertinti ir daugiabučių, vienbučių gyvenamųjų namų rūsiai – skaičiai tik patvirtina, kad visi Lietuvos gyventojai, jei to prireiktų, rastų prieglobstį.
Specialistai komentavo: Ukrainoje situacija nevienoda. Didmiesčiuose yra metro stotys, čia slepiasi dauguma gyventojų, mažesniuose miestuose oro pavojaus atveju jiems patariama slėptis daugiabučių rūsiuose. Lietuviai raginami įsivertinti gyvenamųjų namų rūsių būklę: ar juose nėra prigrūsta daiktų, juos atlaisvinti, kad esant reikalui čia būtų galima slėptis.
Mažesniuose Ukrainos miestuose gyventojai oro pavojaus atveju net raginami slėptis pastatų viduje, pavyzdžiui, vonioje, be langų. Būna, pataikius sviediniui, apgadinamas pastatas, bet žmogus išgyvena.
Gyventojai turėtų suprasti: rūsiai ir cokoliniai aukštai pranešesni tuo, kad apsaugotų nuo oro pavojaus, antžeminėje dalyje gyventojai glaustųsi, kol būtų evakuojami į saugesnes vietas.
M. Kanapickas kalbėjo, kad dalis kolektyvinės apsaugos statinių geros būklės, čia visa reikiama infrastruktūra, dalis rūsių nebūtų tinkami praleisti ilgesnį laiką – savaitę ar dvi, tačiau valandai, dviem ar dienai problemų nebūtų jokių. „Maloniai nustebino, kad mokyklose, darželiuose, renkant paramą Ukrainai, ji buvo rūšiuojamos būtemt tose patalpose. Vadinasi, tai mūsų žmonėms nėra svetima“, – pasakojo pašnekovas.
Viceministras aiškino, kad svarstyta atskirai žymėti kolektyvinės apsaugos statinius, bet to bent kol kas atsisakyta, ženkliukas universalus, taikomas bendrai kolektyvinės apsaugos statiniams žymėti.
Interneto svetainėje gyventojai taip pat gali susipažinti, kur yra artimiausi kolektyvinės apsaugos statiniai. Jiems, beje, keliami tam tikri higienos, ploto reikalavimai, tačiau, net ir toliu atveju, žmonės ten negalėtų gyventi pusmetį ar ilgiau. Vienam žmogui nakvynės vietai numatyta 1,8 kv. m, skaičiuojama, kiek kolektyvinės apsaugos statiniuose galėtų glaustis motinų su vaikais, žmonių su augintiniais, kad būtų galima ruošti maistą ir pan.
Kolektyvinės apsaugos statiniai, kurie turi rūsį, labiau pritaikyti nei būti tiesiog lauke, atviroje erdvėje ar bute, šalia langų. Kiek saugiau, kiek saugios pastatų konstrukcijos, bus diskutuojama su architektais, inžinieriais. Priedanga bet kokiu atveju reikalinga slėptis laikinai. Kas vyksta Ukrainoje, kuomet bombarduojami būtent kolektyvinės apsaugos statiniai, anot V. Dmitrijevo, karo nusikaltimai, tas nėra niekam priimtina. Visiško saugumo užtikrinti neįmanoma, bet laikiną priedangą – taip.
Jei žmogus turi rūsį, tikimasi, kad bus pasirūpinta, kad jis būtų atlaisvintas, kad daugiabučių gyventojai jungsis, tvarkysis rūsius.
M. Kanapickas paaiškino, kad atsiradus realiam pavojui, esant šalia požeminės automobilių aikštelės, reikėtų slėptis ten, jei namuose – priedangos ieškoti namuose, kalbant apie gyventojų priglaudimą – tam skirti kolektyvinės apsaugos statiniai. Požeminės perėjos, automobilių aikštelės – laikina slėptuvė.
Ką daryti likusiems gyventojams? „Įvertinti turimi objektai, koks bus pokytis, tikėtina, kad kolektyvinės apsaugos statinių, kurie bus pažymėti specialiu ženklu, daugės. Gyventojai turėtų įsivertinti savo namus, daugiabučių rūsius. Darbas nesustos, toliau dirbsime su savivaldybėmis“, – paaiškino V. Dmitrijevas.
Gyventojai raginami pasirūpinti maisto atsargomis trims dienoms, šeimos krepšiu.
Specialistai pripažįsta: lėšų poreikis civilinei apsaugai nepakankamas, jo užtenka tik užmokesčiui ir sirenoms, bet to per mažai. Patalpų įrengimas, įvertinimas – tam irgi reikia finansavimo.
Kalbant apie požeminius kolektyvinės apsaugos statinius, pabrėžiama, kad čia laikinas prieglobstis, didelių investicijų į jų infrastruktūrą neplanuojama.
Specialistai matytų prasmę inventorizuoti ir sovietines slėptuves, galbūt, sudaryti sutartis su savininkais, jas panaudoti karo atveju, jei šios atitiktų reikalavimus – tokia galimybė yra. Klausimas, kiek žmonių galėtų jomis pasinaudoti, didelių erdvių ten nėra.
Diskusija apie naujai statomų pastatų pritaikymą slėptuvėms vyko 2014 metais, prie jos planuojama grįžti, nes tuomet pritarimo nebuvo sulaukta.
