Daugiau nei 100 slėptuvių parduotos
Socialiniame tinkle pasirodžius informacijai apie Utenoje parduodamas civilinės saugos objekto vadavietės patalpas, vietiniai svarstė, kam, įsigijus tokį objektą, jį būtų galima pritaikyti: verslui, o, galbūt, pasislėpti krentant bomboms?
Turto banko, kuris aukcione planavo parduoti šį objektą, atstovė paaiškino, jog vadavietės patalpos 2010 m. perimtos iš Utenos apskrities viršininko administracijos, objekto paskirtis – gamybos-pramonės (patalpos registruotos kaip mechaninės dirbtuvės). Aukcioną planuota paskelbti antroje metų pusėje. Nepriklausomas turto vertintojas kainą nustatytų prieš paskelbiant aukcioną, tad ji kol kas nėra žinoma.
„Atsižvelgdami į visuomenėje kylančius klausimus dėl buvusių slėptuvių galimo pritaikymo ir panaudojimo, nusprendėme laikinai pristabdyti tokio pobūdžio objektų parengimo pardavimui procesus. Be objekto Utenoje, šiuo metu Turto banko parduodamo turto sąraše yra dar 5 buvusios slėptuvės ir viena vadavietė“, – paaiškino Turto banko Komunikacijos skyriaus komunikacijos konsultantė Jolita Skinulytė-Niakšu.
Turto banko turimais duomenimis, iki šiol yra parduotos 144 slėptuvės: Turto bankas pardavė 7 (po 2 Kaune ir Vilniuje, 3 kitose Lietuvos vietovėse), viešoji įstaiga Valstybės turto fondas (iki sujungimo su Turto banku 2014 m.) pardavė 77 slėptuves, daugiau nei 60 iš jų Kaune. Vilniaus miesto savivaldybė pardavė 56 slėptuves. Likusias – kitos savivaldybės.
Priklausomai nuo to, kokia slėptuvė, kur ji yra, ar yra papildomų antžeminių statinių ir kt. aplinkybių, jas įsigyja tiek privatūs asmenys, tiek NT vystytojai.
Iki 2010 m. galioję teisės aktai draudė keisti slėptuvių paskirtį, jas perplanuoti ir kt., taip pat numatė aiškų reikalavimą slėptuvės savininkui (taip pat ir naujam savininkui po privatizavimo) pasirašyti slėptuvių apsaugos ir priežiūros sutartį su apskrities civilinės saugos departamentu. Šiuo metu galiojantys teisės aktai tokių ribojimų nenumato.
Tačiau, paaiškėjus, kad savivaldybių ir valstybės turimo turto nepakanka, norint užtikrinti gyventojų kolektyvinę apsaugą, savivaldybių administracijos galėtų kreiptis į tokiai funkcijai galinčių tikti privačių patalpų ir statinių savininkus ir su jų sutikimu sudaryti šių statinių ar pastatų naudojimo gyventojų kolektyvinei apsaugai ekstremaliųjų situacijų ar karo metu sutartis.
Slėptuvė čia pat, miesto centre
Vilniaus centre, Vasario 16-osios gatvėje, 1957 metais statytame daugiabutyje, už 115 tūkst. eurų parduodama 164 kv. m ploto slėptuvė. Ją parduodantis NT brokeris Vilius Drevnickis portalui lrytas.lt pasakojo, jog ši slėptuvė tokia, kokia ir turi būti: joje įrengtos dvigubos durys, tualetai, vandentiekio, kanalizacijos sistemos, autonominė oro padavimo sistema. Iki parduodant slėptuvė nebuvo naudojama, tad čia galima rasti dujokaukių, instrukcijų.
Slėptuvė įrengta po namu, į ją patenkama iš laiptinės.
Šiuo objektu, anot brokerio, daugiausia domisi sostinės centre gyvenantys žmonės.
Slėptuvę, pašnekovo žodžiais, tenka parduoti pirmąsyk, tačiau jau sulaukė dar vieno skambučio su siūlymu parduoti ir kitą slėptuvę.
Kam tinkamos slėptuvės?
Pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis architektas Tumas Mazūras Lietuvos architektų rūmų tinklapyje savo komentaru kvietė diskutuoti ir ieškoti būdų, kaip užlopyti civilinės saugos spragas.
„Tarybiniais metais, kai tarybinė propaganda gyventojus sistemiškai baugino Amerikos militarizmo šmėkla, kai sistemiškai vykdavo civilinės saugos mokymai, kai inžinierius iš institutų reguliariai imdavo į „zborus“, kai mokyklose buvo dėstomas pradinis karinio parengimo mokymas – civilinės saugos slėptuvių Lietuvoje buvo. Viena žinomesnių – Elektrėnų VRE slėptuvė.
Demonstracinėje salėje su įrašais, kur sprogimų ir kaukiančių sirenų fone girdėdavosi žmonių klyksmai ant sienos suprojektuodavo atominį grybą. Vilniečiai žino skaičiavimo mašinų gamyklos slėptuvę, su toli nuo pastato išneštais požeminiais išėjimais ir oro paėmimo šachtomis, kitas vietas.
Gyvenamuosiuose rajonuose ties kai kuriais rūsiais buvo užrašai „БОМБОУБЕЖИЩЕ“. Taip, jų buvo, tačiau slėptuvių mūsų miestuose buvo gerokai mažiau negu gelbėjimosi valčių „Titanike“.
Partinei nomenklatūrai būtų užtekę, dar kažkiek būtų tilpę partinio aparato pareigūnų… Gamyklos, ypač karinės, matyt, irgi turėjo slėptuvių, kurių būtų užtekę daliai darbuotojų. Bet jų tikrai nebūtų užtekę visiems norintiems pasislėpti.
Kitas problemos aspektas – slėptuvių įranga. Slėptuvėse turi būti autonominė oro tiekimo įranga su filtrais nuo radioaktyvių dulkių, generatoriai energijos tiekimui, kuro talpos, slėptuvėje esantiems žmonėms reikia antklodžių, lovų, vandens, maisto atsargų – viso to, ko su savimi neatsineši. 2003 metais, rekonstruojant vieną Vilniaus gamyklų, dalyvavau „perprojektuojant“ slėptuvę.
Po „brandaus socializmo“ joje buvo likę tik tai, ko nebuvo galima išnešti ir parduoti. Požeminiai praėjimai apaugę stalaktitais, dėl prastų medžiagų ir darbo kokybės konstrukcijos pažeistos drėgmės, puvinio, korozijos. Visur matėsi žmonių, sugebančių rasti nakvynę, bet kur ir bet kada – sakykim taip – antropogeninės veiklos pėdsakai.
Apibendrinant – realybė buvo priešinga sumanymui. Tas pats variantas kaip ir su NZ (neliečiamomis atsargomis) tarybinėje kariuomenėje – „viskas pavogta seniai iki mūsų“. Benzinas perpiltas į karininkų volgas, kėbulo ir variklio detalės nusukiotos ir parduotos, iš sunkvežimių lingių daromos peilių geležtės, per padangų skyles traukia skersvėjai.
Slėptuvių patalpos ir įranga buvo paliktos likimo valiai, kas nebuvo „panaudota pagal paskirtį“ brandaus socializmo epochoje sulaukė dienos šviesos pereinamuoju „laukinio kapitalizmo“ laikotarpiu metalo supirktuvėse, o privatizavus nekilnojamąjį turtą slėptuvėse įrengtos kitos paskirties patalpos arba jos iš viso nugriautos.
Neskaitant kelių „elitinių“ pavyzdžių kaip Elektrėnuose ar dar kur nors Lietuvoje“, LAR tinkapyje paskelbtame komentare rašė architektas.