Sklypas mūsų, o į pažadus galima ir nusispjauti. Taip į Tolminkiemio gatvės gyventojų raginimus atsako bendrovės „Vilmesta“ atstovai, statybine tvora jau dvejus metus laikantys aptvertą parką šalia daugiabučių.
Naujakuriai tikina, kad šis parkas buvo jaukas, ant kurio jie užkibo pirkdami butus. Bet paaiškėjo, kad sklypas priklauso „Vilmestai“ ir statybininkai nė neketina iš žaliosios erdvės išsivežti vagonėlių, statybinių medžiagų ir technikos.
Apgauti pasijutę gyventojai pripažįsta, kad jiems liko tik viena galimybė: reikalauti, kad įmonė atlygintų bent nuostolius sumažėjus jų įsigyto nekilnojamojo turto vertei.
Gražu tik vizualizacijose
„Pasivaikščiojimo takai bei žaliosios zonos leis atsipalaiduoti ir pasijusti tarsi gamtos oazėje“, – taip žadėjo „Vilmesta“ perkantiems butus dviejuose daugiabučių kvartaluose Tolminkiemio gatvėje.
Pažadas gyventi kone gamtos apsuptyje viliojo – visi 175 ir 190 butų dviejuose kvartaluose buvo išpirkti.
Įmonė žadėjo, kad jos valdomame žemės sklype visą laiką bus atverta viešam naudojimui žalioji zona.
Statytojai poilsiui skirtą erdvę vaizdavo ir butų pardavimo vizualizacijose. Bet „Vilmesta“ sklypą iki šiol naudoja kaip statybinių medžiagų ir technikos saugojimo aikštelę, kurioje yra netgi biotualetas.
Reikalauja įmonę nubausti
Grupė gyventojų jau pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prašymą „Vilmestai“ taikyti administracinę atsakomybę už žemės naudojimo pažeidimą.
Pasak prašymo autorių, laikina statybine tvora sklypas aptvertas jau dvejus metus.
Tvora netgi stovi už sklypo ribų, o į prašymus ją nukelti „Vilmesta“ nereaguoja.
Sklypas, dėl kurio verda aistros, – bendro naudojimo teritorija. Bent taip nurodoma detaliajame plane. Tad gyventojai įsitikinę, kad drausdama viešai naudoti sklypą „Vilmesta“ pažeidžia įstatymus.
Išpuoselėti tiktai gėlynai
Tolminkiemio gatvėje gyvenančių Jolantos ir Joelio buto langai į vidinį kiemą, kuriame – vaikų žaidimo aikštelė. Tačiau iš kaimynų, pirkusių butus, iš kurių turėjo atsiverti žaliosios erdvės vaizdas, jie ne kartą girdėjo apmaudo žodžius.
„Žmonės nusivylę, juk mokėjo pinigus už gražų vaizdą. Susitvarkė gėlynus po langais, juos prižiūri, bet toliau mato tik tvoras“, – atsiduso Joelis.
Jolanta baiminosi, kad vietoj žaliosios erdvės gali iškilti dar vienas daugiabutis ir tada gyventojai bus dar labiau apgauti.
Skirtingai aiškina sąvokas
Vienas namo gyventojų Linas Vadeika minėjo, kad pirkdami butus kaimynai peržvelgė teritorijos detalųjį planą, kuriame nurodyta, kad žalioji zona yra bendro naudojimo teritorija.
Tačiau „Vilmesta“ nurodė, kad sklypas šalia daugiabučių nėra valstybinis, o privatus. Nekilnojamojo turto registre šio įmonei priklausančio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, o žemės sklypo naudojimo būdas – atskirųjų želdynų teritorijos.
„Vilmestos“ nuomone, skundų autoriai klaidingai interpretuoja, kad įmonei priklausančio žemės sklypo naudojimo būdas – bendro naudojimo teritorijos.
Pagal Želdinių įstatymą, šis sklypas, neturėdamas įsipareigojimo savivaldybei, nepatenka į viešo želdyno apibrėžimą, jis laikomas ne viešu, o privačiu želdynu ir įmonė su juo gali daryti, ką nori.
Taip pat „Vilmesta“ patikslino, kad žemės sklype nėra jokių takų, o tvora aptverta tam, kad gyventojai netryptų žolės, nevedžiotų keturkojų.
Iš „Vilmestos“ atsakymo L.Vadeika suprato, kad įmonė vadovaujasi ne viešai prieinamu detaliuoju planu, o Nekilnojamojo turto registro įrašu, su kuriuo kiekvienas susipažinti negali.
Tad gyventojai gali kalbėti tik apie neįvykdytus pažadus, nes butų, kurių langai žvelgia į žaliąją zoną, kaina buvo didesnė.
Nepakeis naudojimo būdo?
Miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis paaiškino, kaip žalioji zona tapo „Vilmestos“ nuosavybe, nors detalusis planas anksčiau numatė kitokį teritorijos naudojimo būdą.
Pasirodo, žemė, kurioje buvo žadamas parkas, grąžinta savininkams, o šie ją pardavė „Vilmestai“.
Vis dėlto M.Pakalnis nurodė, kad savivaldybė nesutiko keisti žemės naudojimo būdo ir reikalavo išsaugoti želdyną.
Todėl jis įsitikinęs, kad aptverti teritoriją ir nieko neįleisti savininkai neturi teisės.
Anot architekto, savininkai privalo sutvarkyti želdyną, jį prižiūrėti ir bet jau nustatyti lankymo grafiką.
M.Pakalnis aiškino, kad savivaldybė ir ateityje nesutiks keisti teritorijos naudojimo būdo, reikalaus išsaugoti atskirąjį želdyną. Tik kas iš to?
Galvoja apie bylinėjimąsi
Kaip išeitį M.Pakalnis regi pasiūlymą želdyną perduoti savivaldybei, taip įmonei susimažinant infrastruktūros įmoką už statomus naujus pastatus.
Jeigu netenkintų Nacionalinės žemės tarnybos ir vartotojų teisių gynėjų atsakymai, gyventojai ketina kreiptis į teismą ir teikti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Kiekvieno buto savininkai reikalautų atlyginti, kiek nuvertėjo jų turtas dėl to, kad šalia namų nėra parko. Apytiksliais skaičiavimais, kiekvieno buto savininkas galėtų pateikti 1–2 tūkst. eurų ieškinį.
