Vieną dieną paaiškėjo, kad privačiame dviejų hektarų ploto sklype kažkas iškirto 217 medžių, kuriuos sodino ir prižiūrėjo L.Valiaugos tėvas.
Po kelių dienų tie patys medžiai buvo išvežti ir parduoti. Priblokštiems žmonėms teko teisybės ieškoti teisme. Baudžiamoji byla dėl vagystės atversta prieš metus, tačiau jos pabaigos dar nematyti.
Rado nupjautus medžius
„2005 metais nusipirkome žemės ūkio paskirties 2,2 hektaro sklypą prie Gruodžio ežero, planavome ir svajojome, kaip ją paversime rekreacine erdve.
Tai buvo bendras projektas su mano tėvais, sutarėme, kad aš finansuoju, o tėvas užsiims sklypo tvarkymu.
Jis visą gyvenimą buvo prisiekęs gamtos mylėtojas, į savo žemę dažnai važiuodavo, pirko ir sodino medelius, daugiausia – pušis, juos prižiūrėjo, stengėsi, kad aplinka būtų patraukli.
Dirbome patys, niekada nesikreipėme dėl jokios išmokos, neturėjome jokių minčių pasipelnyti iš įsigyto sklypo.
Tačiau to išsvajoto laiko tėvas nesulaukė – prieš keletą metų mirė“, – pasakojo L.Valiauga.
Tėvui mirus rūpintis sklypu teko ir jam.
Savo darbuose prapuolęs verslininkas į Molėtus nuvykdavo retai – du tris kartus per metus apsižvalgyti, pažiūrėti, kaip stiebiasi medžiai.
Užpernai balandį klaipėdietis vėl užsuko į savąją paežerę – planavo ten kasti tvenkinį, gal statyti pirtelę, ruošėsi užsakyti būsimų darbų projektą.
„Pamatytas vaizdas mane pribloškė – visi medžiai išpjauti. Suskaičiavome 217 kelmų. Galbūt kai kurie medžiai buvo išdygę savaime.
Iki tol vaizdas čia jau buvo gražus – per 15 metų medžiai suvešėjo, kai kurie buvo 10–12 metrų aukščio.
Supratau, kad mūsų žemėje buvo pasidarbuota maždaug prieš savaitę. Nupjauti medžiai gulėjo sukrauti į didžiules krūvas“, – prisiminė L.Valiauga.
Visa mediena dingo
Iškart buvo iškviesta policija, aplinkosaugininkai.
„Policija nusikaltimo neįžvelgė, sakė, kad medžiai guli, vadinasi, vagystės fakto nėra. Padaryta žala gamtai ir mums irgi nieko nedomino – esą tai žemės ūkio paskirties sklypas ir išpjaudamas medžius mums kažkas net padarė paslaugą.
Bet nuo kada savoje žemėje draudžiama sodinti medį?“ – klausė L.Valiauga.
Po savaitės vėl atvykusius žemės savininkus šokas ištiko dar kartą – visa mediena buvo išvežta.
Tačiau iškviestiems policininkams šis faktas pasirodė neįdomus – esą patys savo turto nesaugojote.
„Tai ką man reikėjo daryti – sėdėti su šautuvu ant medžių krūvos? Beje, turiu leidimą ginklui“, – ironizavo klaipėdietis.
Savininkams nebeliko nieko kito – teko kreiptis į teismą. Mirus tėvui sklypas priklauso L.Valiaugos motinai, ji teisme tapo ieškove.
Žala – tūkstantinė
Baudžiamojoje byloje dėl vagystės kaltinamas jaunas vyras.
„Iš pradžių mums padaryta žala buvo įvertinta 300 eurų, vėliau kažkokiu mistiniu būdu ji padidėjo iki 700 eurų. Tai tiesiog pasityčiojimas – apytikriais skaičiavimais, tokia yra vieno atsodinto medžio kaina.
Kaltinamasis anksčiau yra aiškinęs, kad supainiojęs sklypus, pamanęs, kad tai – jo žemė.
Bet juk yra sklypo koordinatės, jo kampai pažymėti gelžbetonio stulpeliais, įkaltais į žemės kauburius.
Mediena buvo parduota biokuro katilinei, gautas atlygis – teismui pateikti visi dokumentai. Bet kaltininkas aiškino, kad tas atlygis už medžius ne iš mūsų, bet iš jo ir kitų sklypų.
O mūsų sklypas liko visas išdraskytas, tiesiog sunaikintas, išvažinėtas sunkia technika, suardyta dirvožemio struktūra, kyšo neišrauti kelmai, liko daugybė provėžų ir duobių.
Kiek kainuos visa tai sutvarkyti? Sklypo vertė su medžiais arba be jų visiškai kitokia“, – kalbėjo L.Valiauga, baudžiamojoje byloje dėl vagystės pripažintas liudytoju.
Verslininko teigimu, jam svarbiausia atkurti sklype buvusią arba bent artimą jai situaciją, o ne atgauti pinigus už medieną. Tai, jo manymu, įmanoma.
Galima sodinti ir kelerių metų medžius, tik tokių darbų kaina irgi atitinkama.
Buvo apklaustos medžių sodinimo darbais užsiimančios įmonės. Vienos jų skaičiavimu, vietoj nupjautų pasodinus 5–7 metrų aukščio medžius visų darbų kaina siektų apie 150 tūkst. eurų.
Vieno subrendusio medžio sodinimas vidutiniškai atsieina maždaug 400 eurų.
Bet kai kurie išpjauti medžiai jau siekė 12 metrų, o jų kelmo skersmuo – daugiau kaip dviejų ištiestų vyro delnų dydžio.
Nukentėjusiųjų pateiktas didžiulis turtinės žalos atlyginimo ieškinys pribloškė ne tik kaltinamąjį.
„Mums priekaištaujama, kad ieškinys nelogiškas. O kas yra logiška?
Kas iš to, kad tą vyrą nubaus? Mes nukentėjome ir materialiai, ir morališkai.
Teismui pateikėme dokumentus, kiek kainuotų medžių atsodinimas, bet mums aiškinama, kad tai – nesąmonė.
Sako, kad reikia apskaičiuoti kažkaip kitaip. Bet juk viską skaičiavo tuo užsiimanti įmonė.
Man atrodo, kad jau klesti toks nusikalstamas verslas – pjauti svetimus medžius ir pardavinėti, nes paskui dingusių medžių savininkui įrodyti kieno nors kaltę labai sudėtinga ar beveik neįmanoma.
Mano bičiuliai savo mišką pardavinėjo ir ilgai svarstė, kaip apie tai paskelbti, kad neatsitiktų panašiai kaip mums – kad kitą dieną nerastų tik kelmų“, – apmaudą liejo L.Valiauga.
Nepripažįsta kaltės
Kaltinamasis vagystės byloje nepanoro kalbėti šia tema.
Vyriškio advokatas sakė, kad jo ginamasis nepripažįsta kaltės, teisme dar net nebuvo apklaustas, o kol nepaskelbtas teismo sprendimas, niekas negali būti apkaltintas.
Advokato tvirtinimu, L.Valiauga gali pasakoti savo istoriją (jis pats pripažino, kad įvykio nematė), tačiau teisme remiamasi ne interpretacijomis, o patvirtintais faktais.
