Miesto centre esančiose senosiose neveikiančiose Kauno kapinėse iki šiol stovi 1934 metais pastatytas tuometei kapinių administracijai skirtas namas. Sovietmečiu kapinės buvo paverstos Ramybės parku, o namas – paštu.
Paskutiniai jo šeimininkai politiniai kaliniai ir tremtiniai čia buvo įkūrę muziejų, bet jis jau nebeveikia. Įdomų statinį keistoje vietoje įsigijo kaunietis, buvęs irkluotojas Gytis Ruzgys.
Ką sportinę karjerą baigęs ir ūkininku tapęs vyras galėtų įkurti pastate, kuris yra nors ir nebeveikiančių, bet kapinių teritorijoje?
Pavertė parku ir paštu
Prie Vytauto prospekto 46-uoju numeriu pažymėto mūrinio dviejų aukštų namo tebėra medinė iškaba, skelbianti, kad čia veikia Kauno rezistencijos ir tremties muziejus. Bet namo durys užrakintos, langus dengia metalinės grotos su Gedimino stulpų ornamentais.
Pastatas jau ne vienus metus nenaudojamas ir pamažu yra. Apie tai, kad čia buvo muziejus ir kad planuota vykdyti jo rekonstrukciją, primena tik ant durų kabantis pranešimas.
Anksčiau šiame name, pastatytame 1934 metais pagal architekto Stasio Kudoko projektą, buvo įsikūrusi kapinių administracija, nes 1847–1959 metais čia veikė pagrindinės miesto kapinės. Jose buvo laidojami katalikai, stačiatikiai, evangelikai liuteronai, vienas sklypas buvo skirtas musulmonams.
1959 metais kapinės buvo uždarytos, dalį žmonių palaikų jų artimieji išgabeno ir perlaidojo kitur, bet nemaža dalis kapaviečių liko. Jos buvo sulygintos su žeme ir erdvė paversta Ramybės parku.
Kapinių administracijos name sovietmečiu veikė paštas. Jame kelerius metus net buvo vaizdo telefonas. Juo buvo galima paskambinti į Vilniaus centrinį paštą ir matyti pašnekovą.
Pastatą planavo atnaujinti
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pastatas buvo atiduotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKTS) sąjungai, jame ilgai veikė savarankiškas Rezistencijos ir tremties muziejus. Jo eksponatai buvo LPKTS žinioje.
Kurį laiką muziejaus patalpas nuomojo Kauno miesto muziejus, kuris toliau rodė tuos pačius eksponatus. Miesto muziejaus nuomos sutartis su politinių kalinių ir tremtinių organizacija baigėsi 2014 metais ir nebuvo pratęsta.
2017-aisiais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad planuoja steigti padalinį Kaune ir iš esmės atnaujinti bei restauruoti Rezistencijos ir tremties muziejų.
Išlaikyti namo neįstengė
LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas prisiminė, kad tada eksponatai iškeliavo į sostinę, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai pasamdė specialistą, kuris eksponatus inventorizavo.
Tuo pat metu buvo planuojama atnaujinti ir pastatą, prie jo pastatyti naują stiklinį priestatą. Tam reikėjo 1 milijono eurų.
„Tačiau pasikeitė centro vadovybė, daug lėšų buvo skirta Lietuvos partizanų memorialui Kryžkalnyje įkurti. Pagaliau gavome žinią, kad pastatas, kuriame veikė Kauno rezistencijos ir tremties muziejus, šiai veiklai yra per mažas, netinkamas ir lėšų jam atnaujinti nebus ieškoma, jį pasiūlyta parduoti“, – pasakojo G.Rutkauskas.
Kaunietis prisiminė, kad iš pradžių patyrė šoką, bet vėliau sakė supratęs, kad pastatas šiuolaikinio muziejaus veiklai tikrai per mažas.
„Dabartiniame muziejuje negali pastatyti tik stalo ir ant jo padėti tremtinių paliktų daiktų ar dokumentų. Reikia modernios įrangos. Tam namas per mažas. Naujo priestato, kaip buvo svajota, niekas statyti neleistų, nes visos buvusios kapinės yra paveldo saugoma teritorija. Paties pastato būklė taip pat gana prasta“, – pasakojo G.Rutkauskas.
LPKTS pirmininkas apgailestavo, kad išlaikyti ir remontuoti pastatą lėšų nebuvo, todėl norint, kad jis nesunyktų, ir buvo nuspręsta statinį parduoti.
LPKTS pirmininko pavaduotojas Juozas Yla pridūrė, kad dėl tokio sprendimo sąjungos nariai balsavo ir dauguma tam pritarė.
Domėjosi net trys pirkėjai
Pardavinėti pastatą pradėta prieš dvejus metus. Apie tai buvo paskelbta nekilnojamojo turto interneto svetainėse.
„Šiuo objektu domėjosi trys pirkėjai. Bet sužinoję, kad prie pastato nėra suformuoto žemės sklypo ir nuomotis žemės, kuri yra senųjų paveldo saugomų kapinių teritorijoje, negalima, visi potencialūs pirkėjai savo planų atsisakė.
Vis dėlto po kurio laiko, nekilnojamajam turtui pradėjus brangti, vienas jų grįžo ir pastatą įsigijo“, – pasakojo G.Rutkauskas.
Pirkėjas jam užsiminė, kad pastate galbūt įkurs biurą.
„Pastatas nedidelis, 150 kvadratinių metrų ploto. Jį būtina remontuoti. Įdomu, kokia veikla čia būtų leidžiama užsiimti, man sunku pasakyti, kam jį būtų galima pritaikyti“, – svarstė G.Rutkauskas.
Už pastatą gauti pinigai, pasak G.Rutkausko, guli atskiroje sąskaitoje.
„Turime pastatą Laisvė alėjoje 39. Kad jį išlaikytume, dalį patalpų nuomojame kavinei ir kita veikla užsiimantiems verslininkams, bet mums trūksta erdvės, kur galėtume burtis, bendrauti, pristatyti muziejaus eksponatus.
Planuojame, kad už gautus pinigus tokią erdvę ir susikursime, ir ją galėsime išlaikyti“, – kalbėjo G.Rutkauskas.
Žavėjo neįprasta situacija
Įdomi senųjų kapinių pastato istorija, atrodo, tęsiasi toliau. Jos savininku pernai gruodžio mėnesį tapo G.Ruzgys.
„Šį pastatą stebėjau seniai. Žinojau, kad ten, kur jis stovi, buvo kapinės, dabar labiau primenančios parką. Mačiau, kad namas kelerius metus stovėjo uždarytas ir jame nieko nevyko.
Jis tarsi ir gerai matomas nuo Vytauto prospekto, bet tuo pat metu yra ir žaliojoje erdvėje. Kai sužinojau apie galimybę jį įsigyti, nusprendžiau tai padaryti. Žavėjo neįprasta situacija“, – pasirinkimo paslaptį atskleidė G.Ruzgys.
Vyras sakė, kad dar prieš įsigydamas pastatą žinojo, jog prie jo nėra atskiro žemės sklypo. Tačiau yra galimybė prie jo privažiuoti automobiliu, kai reikėtų aptarnaujančio transporto.
Savivaldybėje kaunietis vis dėlto teiravosi, ar galėtų išsinuomoti žemės aplink pastatą, bet sužinojo, kad senosios Kauno kapinės yra vienas nedalomas sklypas, saugomas paveldo.
Pirmiausia keis langus
G.Ruzgys teigė, kad ką name darys, nebuvo ir nėra iki galo nusprendęs.
„Gal jį nuomosiu, gal parduosiu, o gal remontuosiu ir pats vykdysiu kokią nors veiklą. Gal čia galėtų veikti kavinė ar biuras“ – svarstė kaunietis.
Vyras sakė, kad prasčiausios būklės yra statinio langai. Jie dideli, nesandarūs, todėl žiemą šildymo išlaidos nemažos. Todėl šį rudenį jis langus planuoja pakeisti. Kokie remonto darbai vyks toliau, priklausys nuo to, kas pastate įsikurs.
„Bet kokiu atveju griauti jo neplanuoju. Man buvo gaila, kad pastatas stovi nenaudojamas ir pamažu griuvo. Tai Kauno istorijos dalis, kuri man įdomi ir brangi, todėl noriu, kad pastatas išliktų“, – kalbėjo G.Ruzgys.
Seniūnė ūkininką gyrė
Praeityje kaunietis buvo žinomas irkluotojas. 2007 metais pasaulio jaunimo čempionate, irkluodamas dvivietę valtį, jis užėmė 13-ąją vietą. 2008 metais Europos čempionate – 10-ąją vietą. 2009 metais pasaulio jaunimo iki 23 metų čempionate buvo 13-as. Tais pačiais metais Europos čempionate užėmė 10-ąją vietą.
Baigęs sportininko karjerą G.Ruzgys pasuko netikėtu keliu – tapo ūkininku.
Kauno rajono Taurakiemio seniūnė Danutė Glinskienė pasakojo, kad vyras – jauniausias seniūnijoje dirbantis ūkininkas, kuris augina grūdines kultūras.
„G.Ruzgys yra labai aktyvus ir šaunus žmogus. Jo ūkis gerai prižiūrimas, net pakelės visada nušienautos. Nors jis gyvena Kaune, visada paremia ir mūsų seniūniją.
Kiekvienais metais artėjant Kalėdoms skiria paramą, už kurią vaikams perkame saldumynų“, – G.Ruzgį gyrė Taurakiemio seniūnė.
Tiktų pabėgimo kambariui?
Gidas Radvila Pabilionis daug metų domisi senųjų Kauno kapinių istorija. Kaunietis prisiminė, kad sovietmečiu Ramybės parke buvo nuomojama stalo teniso įranga ir ši pramoga buvo labai populiari.
„Manau, kad mirusiųjų atminimą reikia gerbti, bet jau užtenka liūdėti, gyvenimas eina į priekį. Minimo pastato savininkas jį pirko, matyt, norėdamas gauti kažkokios naudos.
Mano nuomone, jame tiktų rengti jaunimui skirtas pramogas – įkurti pabėgimo kambarį ar rengti tas pačias stalo teniso bei panašias varžybas, kurios galėtų vykti namo viduje. Populiaru dabar rengti ir protmūšius“, – siūlė gidas.
R.Pabilionio nuomone, kavinė toje vietoje sunkiai išsilaikytų.
Šiek tiek primena kurhauzą
Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas architektas Nerijus Stanionis sakė, kad mieste yra daug vietų, kur kažkada buvo kapinės, o dabar plyti arba žalieji plotai, arba įrengtos aikštės.
„Šiuo atveju reikėtų pasvarstyti, ar jau atėjo metas, kad senųjų Kauno kapinių teritorijoje prasidėtų kokia nors intensyvesnė veikla. Jei čia atsirastų kavinė, kur būtų galima įsigyti kavos ir ledų, gal nieko blogo ir nebūtų.
Bet kokiu atveju gerai, kad pastatą planuojama naudoti, nes apleisti statiniai pasmerkti sunykti“, – kalbėjo N.Stanionis.
Architektas Gintautas Natkevičius pažymėjo, kad pastatas labai primena tarpukariu parkuose statytus kurhauzus ir dabar tokiai kavinei jis taip pat labai tiktų.
„Tačiau, atsižvelgiant į pastato aplinką, situacija sudėtinga: kaip suderinti senųjų kapinių ir parko ramybę su kavinės veikla? Vis dėlto, mano nuomone, jauki kavinė, kurioje kultūringai šurmuliuotų žmonės, galėtų veikti.
Vertinant filosofiškai, tai tarsi būtų išėjusiųjų ir dabartinių kauniečių bendravimas. O tai, kad kavinėje lankytųsi kultūringi žmonės, galima sureguliuoti kainomis“, – svarstė G.Natkevičius.
Šeima gyveno kapinėse daug metų
Panemunės kapinių teritorijoje taip pat stovėjo namas, kuriame daug metų gyveno kaunietis Kęstutis Budzevičius.
2015 metais vyras „Laikinajai sostinei“ pasakojo, kad jo tėvas sovietmečiu šiose kapinėse dirbo duobkasiu. Gyventi neturėjo kur, todėl kapines prižiūrinčios įmonės vadovai leido jam su šeima pasistatyti tarnybinį būstą.
Nors jau tada tai buvo kapinių teritorija, žmonės buvo laidojami kur kas atokiau. K.Budzevičiaus vaikystėje aplink namą plytėjo pieva, gyventojai augino bulves.
Panemunės kapinių vedėjas Robertas Vičiūnas sakė, kad savivaldybė šiam gyventojui prieš 5 metus suteikė socialinį būstą, o seną medinį namą, kuris priklausė savivaldybei, nugriovė.
„Bet vyras bent kartą ar du kartus per savaitę čia vis tiek atvyksta“, – pasakojo R.Vičiūnas.
Gali vykdyti tik administracinę veiklą?
Nerijus Valatkevičius Kauno savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas
„Vytauto prospekto 46-ojo pastato savininkas gali atlikti paprastąjį arba kapitalinį statinio remontą, nekeičiant pastato paskirties.
Norint pastate vykdyti veiklą, ji turi atitikti statinio paskirtį. Norint keisti jo paskirtį, privaloma nustatyti žemės sklypo naudojimo būdą. Jį nustato Nacionalinė žemės tarnyba. Bet kadangi prie šio pastato sklypo nėra, visas senųjų Kauno kapinių sklypas saugomas paveldo, suformuoti atskiro žemės ploto prie statinio negalima.
Kadangi to padaryti negalima, o dabartinė pastato paskirtis – administracinė, jame ir gali vykti ši veikla.
Šis atvejis yra išskirtinis ir savivaldybės atstovai su tokia situacija nėra susidūrę.“
