Trečios kartos šančiškė atskleidė užkoduotą šio rajono išskirtinumą: anksčiau į jį žiūrėta kitaip

Vienas Kauno gyvenamųjų rajonų – Šančiai – žavi ne tik savo unikalia architektūra, bet ir aktyvia bendruomene. Šančiuose aktyviai veikianti architektė Elena Vanagaitė papasakojo apie šio rajono ypatybes ir kodėl jį reikėtų saugoti.

Šančiuose aktyviai veikianti architektė Elena Vanagaitė papasakojo apie šio rajono ypatybes ir kodėl jį reikėtų saugoti.<br>Lrytas.lt montažas
Šančiuose aktyviai veikianti architektė Elena Vanagaitė papasakojo apie šio rajono ypatybes ir kodėl jį reikėtų saugoti.<br>Lrytas.lt montažas
Šančiuose aktyviai veikianti architektė Elena Vanagaitė papasakojo apie šio rajono ypatybes ir kodėl jį reikėtų saugoti.<br>M.Patašiaus nuotr.
Šančiuose aktyviai veikianti architektė Elena Vanagaitė papasakojo apie šio rajono ypatybes ir kodėl jį reikėtų saugoti.<br>M.Patašiaus nuotr.
Šančiuose aktyviai veikianti architektė Elena Vanagaitė papasakojo apie šio rajono ypatybes ir kodėl jį reikėtų saugoti.<br>M.Patašiaus nuotr.
Šančiuose aktyviai veikianti architektė Elena Vanagaitė papasakojo apie šio rajono ypatybes ir kodėl jį reikėtų saugoti.<br>M.Patašiaus nuotr.
E.Vanagaitė.
E.Vanagaitė.
Architektė E.Vanagaitė mano, kad Šančių Nemuno pakrantę reikėtų suvokti kaip viso miesto gamtinio karkaso dalį.
Architektė E.Vanagaitė mano, kad Šančių Nemuno pakrantę reikėtų suvokti kaip viso miesto gamtinio karkaso dalį.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 26, 2022, 5:40 PM

Kažkada Šančiai buvo darbininkiškas rajonas, į kurį žmonės iš kitų miesto vietų nesiveržė gyventi. Dabar vis garsiau kalbama apie jo išskirtinumą, būtinybę išsaugoti senąją architektūrą.

Prieš aštuonerius metus susikūrusi šio miesto rajono bendruomenė turi ryškių lyderių, išsilavinusių žmonių, kurie neabejingi Šančių praeičiai ir nori kurti tokią jų ateitį, kad gyventi čia būtų prestižo reikalas.

– Kiek laiko jau gyvenate Šančiuose? – „Laikinoji sostinė“ paklausė E.Vanagaitės.

– Esu trečios kartos šančiškė. Į Šančius kadaise atsikėlė mano seneliai jaunavedžiai, čia gimė mano tėvas, čia gimiau ir užaugau aš su sese. Šančiai man yra gimtasis rajonas, galima sakyti, gimtinė.

Apie Šančius galiu pati daug papasakoti, o jei ko nors neatsimenu, galiu paskaityti dėdės parašytoje knygoje „Šančių praeities takais“.

Šančių pasakojimai eina iš kartos į kartą, nes močiutė labai mėgdavo pasakoti apie Šančius, kaip ji čia atsikėlė, kaip Šančiai keitėsi.

– Kaip pasikeitė Šančiai?

– Jaunystėje jie buvo truputį kitokie, nes tai buvo darbininkiškas rajonas. Mano manymu, jis dabar yra kur kas pagerėjęs, nes iš čia išsikėlė pramonė.

Anksčiau Šančiuose buvo metalo perdirbimo gamykla, muilo gamykla „Ringuva“, mezgimo įmonė „Kotonas“, todėl buvo teršiama aplinka. Čia gyvenę žmonės buvo darbininkiškų profesijų, buvo daugiau girtuoklių, asocialių žmonių.

Dabar Šančiai tikrai yra gražesnis ir tvarkingesnis rajonas. Kiek pastebėjau per savo gyvenimą, dabar jis išgyvena pakilimą.

– Kuo Šančiai išsiskiria iš kitų miesto rajonų?

– Pats rajonas yra unikalus, nes yra išlikusi jo architektūra. Nors Šančiai ir tankėja, nes miestas plečiasi, tačiau yra išlikęs tas kaimiškas, sodybinis apstatymo tipas. Turime siauras, smulkias gatveles ir kiekviena jų turi savo istoriją.

Medinė Šančių architektūra yra išlikusi, tačiau ji nėra saugoma. Neturime oficialiai įvertinto kultūros paveldo, pavyzdžiui, kaip turi Vilnius ar Žaliakalnis. Šančiuose neturime medinių pastatų, kurie būtų išsaugoti kultūros registre, todėl tiek, kiek patys gebame išsaugoti, dokumentuoti, fotografuoti tą nykstančią medinę architektūrą, tiek jos ir turime.

– Ar Šančių architektūros išsaugojimu susidomėjote dėl to, kad pati esate architektė?

– Ta architektūra man artima ne tik kaip architektei, man tai ir labai artimas, jaukus rajonas. Tas margumynas žmonių, kurie atsikėlė į tada dar Baibokų kaimą, sąlygojo unikalių medinių elementų atsiradimą. Šiemet esame net išleidę kalendorių apie medinę architektūrą, o konkrečiau – apie verandas.

– Kuriate projektą, kuriame sieksite išsaugoti senąsias verandas. Kuo jos ypatingos?

– Sunku patikėti, kad per visą sovietmetį kai kur išliko verandos langelių, kurie išdėstyti kaip Gediminaičių stulpai. Taip yra užkoduotas gyventojų patriotizmas. Taip pat yra ir kitokių, pavyzdžiui, vitražinių verandų, kurios be galo gražios, reikalauja dėmesio ir, žinoma, tam tikros priežiūros.

Pamažu žmonės atsinaujina, daro remontą, todėl tie langeliai, smulkioji, dekoratyvioji architektūra nyksta. Ji nyksta dėl to, kad nemokame jos išlaikyti, restauruoti, taip pat tai labai brangu. Dėl šios priežasties ketiname imtis projekto, kurio tikslas yra medinės architektūros išsaugojimas ir jos pateikimas kaip vertybės.

– Esate ir itin aktyvios Šančių bendruomenės dalis. Kaip ji susikūrė?

– Šančių bendruomenė gyvuoja nuo 2014 metų ir joje yra apie 50 aktyvių narių. Bendruomenė iš tiesų prasidėjo kopūstų lauke. Du menininkai – Vita Gelūnienė ir Edas Carrollas – nusprendė atgaivinti vieną negyvenamą vietą, kurioje seniau, carinės Rusijos laikais, buvo kopūstų sandėliai, o vėliau – sąvartynas. Jie tada pradėjo visa tai valyti, jiems padėjo ir kiti žmonės. Nuo talkų, bendros veiklos ir prasidėjo bendruomenės gyvavimas. Vėliau, žinoma, buvo ir daugiau visokių veiklų, kurios suvienijo žmones.

– Jau ne pirmus metus Šančiuose vyksta ir Šančinės...

– 2015 metais vyko pirmosios Šančinės ir nuo to laiko tai yra kiekvienais metais pasikartojanti šventė. Įprastai Šančinės rengiamos rugsėjį, bet kadangi šiemet Kaunas yra kultūros sostinė, rugsėjo mėnesį ir taip vyko labai daug renginių, nukėlėme šių metų Šančines į spalį ir jos tęsis iki pat advento.

Šių metų Šančines orientavome į sveikatinimo veiklą. Programoje yra daug visokių veiklų, kurios skatina žmogų grįžti į normalų gyvenimą po karantino, nes bendruomenėje tikrai pasijuto užsidarymas, norėjome žmones vėl pakviesti susiburti. Vyko gamtininkų ekspedicija Nemuno pakrante, prie Nemuno buvo pastatyta ir pirtis, surengtas ėjimas su šiaurietiškomis lazdomis, kuriuo labiau susidomėjo senjorai, bibliotekoje piešėme mandalas, turėjome paskaitą apie bendruomeniškumą.

Šančinėse šiemet dar bus orientacinis žaidimas „Atrask – tai Šančiai“, ekskursija po Šančius „Istorijos jungtys“. Paskutinis renginys bus advento vainikų dirbtuvės.

Šis projektas suteikia mums galimybę vykdyti daugiau veiklų, orientuotų į psichinę ir fizinę sveikatą, kad žmonės sugrįžtų į bendruomeniškas veiklas, surastų atgaivą sielai ir kūnui.

– Kodėl veiklos vykdomos Nemuno pakrantėje?

– Norime atkreipti dėmesį, kad ši vieta yra žmonių laisvalaikiui leisti, Nemuno pakrantė yra puiki rekreacinė zona, kuria gali mėgautis visi miestiečiai. Šančių Nemuno pakrantę reikėtų suvokti ne tik kaip Šančių, bet ir kaip viso miesto gamtinio karkaso dalį, kur yra unikali gamta, paukščiai, smulkūs gyvūnėliai.

Todėl mes nenorime gatvės palei Nemuną ir manome, kad ji ten neturėtų atsirasti. Ta vieta per graži automobiliams.

– Kaip suspėjate, kai imatės tiek daug veiklų?

– Iš tiesų, kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Aišku, yra tam tikros ribos, svarbu viską subalansuoti ir neperdegti, bet darbas su bendruomene man teikia labai daug džiaugsmo. Tikrai nebūčiau sutikusi tiek nuostabių žmonių, jeigu dirbčiau tik savo darbą.

Veiklos, kurios teikia džiaugsmą, neapsunkina. Žinoma, kai yra projektai, terminai, atsiranda ir įtampa, bet bendruomenėje juk ne vienas žmogus dirba ir visada galima pasiskirstyti darbus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.