Menkiau Vilnių pažįstantiems žmonėms miškinguosius Bukčius padeda rasti nuorodos į Lazdynus ir Lazdynėlius. Bukčiai – šių miesto dalių kaimynas, skendintis gamtoje į vakarus nuo miesto centro. Vaizdingi Neries vingiai galėtų būti įmantriai išrangytu Bukčių parašu.
Vilniaus gidas Albertas Kazlauskas pastebi – Bukčių pavadinime tarsi užšifruotas lėtas ir ramus vietovės gyvenimas. Mat „buchta“ lenkų kalba reiškia užutėkį, gilią vietą, linkį, įlanką. Šį žodį iš slavų kalbos yra pasiskolinę ir lietuviai, tik žodis „bukta“ šiandien vartojamas labai retai. O ir gyvenimas nuo upių persikėlė prie gatvių ir greitkelių.
Bukčių vardas – tarsi sielininkystės paveldas
Tačiau vienas posūkis nuo judraus kelio ir po kelių minučių atsiveria Bukčių parko ramybė su įdomiais pasakojimais apie senovėje čia gyvenusių žmonių veiklą.
Tyrinėdamas vietovės istoriją A.Kazlauskas pastebėjo, kad dalis istorikų kelia prielaidą, jog Bukčių krikštatėviais derėtų laikyti sielininkus – kadaise Nerimi medieną plukdžiusius vyrus. Namų ir laivų statybai reikiamus ilgus, storus rąstus pigiausiai ir greičiausiai nugabenti į didžiuosius miestus ir uostus buvo įmanoma tik vandens keliais, plukdant upėmis ir ežerais. Lietuvoje sieliai buvo plukdomi dar XV amžiuje, o Neryje buvo galima išvysti iki 80 metrų ilgio junginius iš rąstų. Iš šalies gilumos sieliai ištisas paras keliavo pajūrio link – pasiekdavo net Dancigą (dabar Gdanskas), taip pat į Klaipėdą, Karaliaučių, Liepoją, Rygą.
Įveikti upės atkarpą ties Bukčių mišku nebūdavo paprasta, nes rėvose slėpėsi dideli akmenys, slenksčiai, vanduo sūkuriavo. Tad sielininkų pastebėta bukta – užutėkis – buvo tarsi galimybė trumpai pertraukėlei.
Plytos iš Bukčių – miestui statyti
„Buchta“ – taip vadinosi ir plytinė, kurios kaminas praėjusiame amžiuje buvo iš toli matyti žmonėms, į Vilnių traukiantiems iš vakarinės pusės. Šiandien senosios plytinės likučiai yra pastebimas praeities ženklas Bukčiuose.
Plytinės veikla rodė, kad vietiniai orientuojasi į miesto gyvenimą, o verslo savininkas rūpinosi, kad netrūktų darbo rankų ir produkciją būtų galima išgabenti greitai ir sklandžiai. Toks rūpestis lėmė vietos infrastruktūros pokyčius, tuo pačiu – augino gyvenvietę.
Senuose žemėlapiuose plytinė buvo pažymėta raidėmis Cg (lenk. k. cegielnia). Istoriniai dokumentai rodo, kad įmonė verslas priklausė Lazariui Mileikovskiui. Netoliese veikė molio karjeras. Plytos buvo degamos iš vietinio molio ir išgabenamos, nes medinius pastatus pamažu keitė mūriniai.
Gidas A.Kazlauskas svarsto, kad plytinės įsteigimas ir aktyviausias veiklos laikotarpis buvo tarpukariu. Įmonė veikė maždaug iki XX a. vidurio. Pasak jo, labai tikėtina, kad Bukčių g. 49 esantys pastatai yra plytinės palikimas.
Tiltą pakeitė keltas, o keltą – miesto autobusai
Vilniaus istorijos tyrinėtojui neįprasta, kad ties Bukčiais praėjusiame amžiuje būta tilto. Pasak jo, paprastai nuo senų laikų tiltų statyba buvo be galo brangus malonumas. Antai beveik 400 metų Vilniuje tebuvo vos vienas tiltas per Nerį.
Senasis Bukčių tiltas iki šių dienų neišliko. Tikriausiai neatlaikė vieno iš vandens stichijos išbandymų. Bet kaip jis atsirado?
A.Kazlauskas spėja, kad tiltą Bukčiuose tiesė ne miesto įstaigos, o plytinės savininkas, kad darbininkų kelionė į darbą būtų greitesnė, produkcija – sklandžiai išgabenama. Pagal 1924 m. žemėlapį matyti, kad tiltas buvo medinis ir stovėjo daugmaž ties ta vieta, kur dabar Jankiškių g. statmenai atsiremia į Nerį. „Kada tiltas sunyko – neaišku. Vis dėlto galima spėti, kad pavasariniai ledonešiai ardė jo konstrukciją, o lemiamą smūgį galėjo suduoti 1931 m. Didysis Vilniaus potvynis“, – teigia A.Kazlauskas.
Įdomu tai, kad dabartiniame miesto bendrajame plane yra numatytas naujas tiltas, skirtas dviratininkams ir pėstiesiems. Jis turėtų būti pastatytas beveik toje pačioje vietoje, kur kadaise buvo medinis tiltas, jungęs Bukčius ir Panerius.
Gidas mano, kad senajam tiltui sugriuvus jį veikiausiai pakeitė keltas. 1940 m. „Buchtos“ plytinės nacionalizavimo byloje prie kilnojamojo inventoriaus paminėtas 1500 litų vertės keltas, 25 m plieninis lynas ir pagalbos juosta.
Pakalbinęs vietos senbuves, gidas sužinojo, kad keltininko būdelė buvo Bukčių pusėje, o keltas veikė be tvarkaraščio. Bukčių pusėje prie plytinės keltininką buvo galima pasikviesti tiesiog pabeldus, o kitame krante styrojo stulpas su varpeliu. Įdomu tai, kad abiejose upės pusėse išlikę seni mediniai stulpai – galbūt jie susiję su kelto veikla.
Pasak senbuvių, keltas nustojo veikti tuo metu, kai į Bukčius pradėjo kursuoti miesto autobusas. Viešasis transportas pagerino susisiekimo sąlygas su miestu ir kelto veikla nebeteko prasmės.
Tad šiandien Bukčiai – gerai pasiekiama, bet rami ir tvirtą ryšį su gamta bei upe išsaugojusi Vilniaus dalis.
