Ji 2022-uosius baigusi nuostolingai (pasak rekvizitai.,vz.lt, balanse turėdama – 17 172 Eur nuostolio), politikų valia dabar gali oficialiai persikelti iš dabartinių „namų“ Miško g. 23A į Karaliaus Mindaugo pr. 50 rūmus. Bendrovės, kurios įstatinis kapitalas – 4200 eurų, steigėjai – vienas fizinis ir vienas juridinis asmenys, jos nurodomos veiklos sritys – „sporto organizacijos“, darbuotojų – 15 (apdraustų), vadovas – Paulius Motiejūnas. Vidutinis darbuotojų atlyginimas, pristatant minimą UAB, rekvizitai.vz.lt nėra skelbiamas.
Mažo žmogaus didelės problemos
Nė vienam iš miesto politikų nekilo mintis pasigilinti, ar tik kaunietiškas burtažodis „Žalgiris“ lemia šiuo atveju firmos sėkmę santykiuose su miesto savivaldybe, kuri jai – labai dėmesinga ir paslaugi, ar kiti kriterijai. Svarbiausia – tinkamai sutvarkyti reikiamus popierius, o kai yra tarybos (kolektyvinis) sprendimas dėl racionalaus turto panaudojimo, tai tiems, kurie tuo racionalumu gal kada panašiais atvejais suabejoja, nėra ko kišti nosies į „krepšinio reikalus“.
Taigi, žurnalistė, rizikuodama būti apkaltinta „šventvagyste“, firmą mini, tik norėdama atkreipti skaitytojų dėmesį į jau daugelį metų Kauno mieste neišsprendžiamą toli nuo krepšinio, nuo visų elitų esančios paprastos kaunietės, kurios gaunama mėnesio pašalpa – apie 200 eurų, esminę problemą. Ši, į septintą dešimtį įkopusi kaunietė, kuri gal ir dievagotųsi esanti „to paties tikėjimo“ su miesto valdžia, jau ne vienerius metus negali išspręsti kur kas menkesnių klausimų, susijusių su moteriai daugiau kaip prieš 20 metų išnuomoto savivaldybės būsto A. Strazdo gatvėje, Vilijampolėje, labai prasta būkle.
Tie klausimai – tik 50 proc. darbingumo dėl įvairių sveikatos problemų turinčiai moteriai, kurios vardas ir pavardė gerai žinoma tiek savivaldybei, tiek kitoms institucijoms ar įstaigoms, – gyvybiškai svarbūs. Todėl ji netyli. O kad rašo skundus, tai, švelniai pasakius, niekur nėra toleruojama.
Namas (buvęs bendrabutis), kuriame ji gyvena, prieš keletą metų buvo renovuotas. Tam, anot moters, buvo panaudotos ir ES lėšos. Tik moteriai niekas nepaaiškina, kiek ta renovacija kainavo, ir kodėl jos būstas, priešingai nei kiti, tebeliko apleistas. Su suskilinėjusia lauko siena, prastos būklės grindimis bei lubomis, nesandariais langais ir panašiai. Jai dabar sakoma, kad „eiliniu remontu pasirūpinti – nuomininko pareiga“.
Gyventoja spėlioja, jog renovacijos sąmata jai nerodoma, matyt, todėl, kad joje gali būti ir „įsisavintos“ sumos, atseit, panaudotos jos nuomojamo būsto sutvarkymui. Galbūt taip ir yra, bet nei patvirtinti, nei to paneigti portalas „Kas vyksta Kaune“ negali, nes uždavęs raštu klausimus savivaldybei, tikslių atsakymų į juos nesulaukė…
Turi ką veikti ir parlamentarai
Apsilankyti būste nusprendžiau iš anksto telefonu neįspėjusi jame gyvenančios moters. Pamačiusi neseniai suremontuotą namą, pagalvojau, kad ji sutirštino spalvas, skunduose pasakodama apie blogas gyvenimo sąlygas nuomojame būste. Juk negali taip būti, kad savivaldybė tik iš išorės patvarko jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, atlikdama grandiozinį „europinį remontą“, o vidų tvarkyti palieka patiems „bėdžiams“, kuriems jį išnuomavusi. Iš dalies – taip, iš dalies – ne.
Butai, kuriuose gyvena kiti nuomininkai, suremontuoti. Kai kalbėjau su vienu ar kitu (nes skundo autorės namie tuo momentu neradau), pro praviras duris mačiau šviesias, išdažytas sienas, tvarkingas grindis. Gretimo būsto nuomininkas aiškino pats nieko nedažęs, – butą prieš keletą metų gavo tvarkingą, iš savivaldybės. Viskuo patenkintas. Kaimynės gerai nepažįsta. Retai mato, nes ji dažnai būna ligoninėje. Konfliktų, barnių nėra buvę, – gyvena ramiai.
Kaip iš vidaus atrodo neįgalios moters nuomojamas būstas, jau žinojau, net jo durų nepravėrusi. Iš nuotraukų, kurias redakcijai persiuntė Seimo narės Jurgitos Šiugždinienės padėjėjas Antanas Jankūnas. Jis tame būste lankėsi, tirdamas gyventojos skundus. Persiuntė ir parlamentarės susirašinėjimo su savivaldybe medžiagą. Netgi – būsto būklės patikrinimo aktą, kurio, pasirodo, nuomininkė iš karto, kai tikrinta, nesutiko pasirašyti, nes…nežinojo, koks bus galutinis šio dokumento variantas.
Kai moters sulaukiau (tądien sugrįžusios iš ligoninės), iš jos lūpų išgirdau, kad buvo renovacijos metu „avansu“ pasirašiusi dokumentą, teigiantį, jog jos nuomojame nuo šio tūkstantmečio pradžios būste įmontuoti du vandens pašildytuvai, boileriai, deja… Vonios patalpoje ant sienos pakabintas vienas boileris, kuris net neprijungtas. Lygiai taip pat neprijungtas vanduo prie unitazo, nes sienoje reikėjo keisti vamzdžius. Plyšys sienoje neužtaisytas…
O vonią moteriškė, pasirodo, įsirengė savavališkai. Tą jau vėliau, kalbėdama telefonu su žurnaliste, pabrėžė savivaldybės administracijos tarnautoja iš Nekilnojamojo turto skyriaus. Į klausimą, kurioje A. Strazdo ar gretimoje gatvėje tuo metu veikė kokia nors vieša pirtis, kurią „bėdžiai“ būtų galėję lankyti, tenkindami elementarius higienos poreikius, atsakyta nebuvo.
Nepaaiškinta, kodėl visais tais patogumais nepasirūpino NT savininkė, savivaldybė. Tiesiog patikinta maždaug taip: moteriai su vaiku būstas suteiktas toks, koks buvo. Ji žinojo, ką gauna, pasirašė sutartį…
Iš bendrabučio – į bendrabutį
Vienai moteriai auginusiai sūnų, kurio tėvas mirė iki kūdikiui gimstant, gyvenimas susiklostė taip, kad savivaldybės būsto nuomininkė neturėjo galimybių pasinaudoti visiems Lietuvos piliečiams įstatymo garantuota teise privatizuoti NT už valstybės išdalintus investicinius čekius.
„Gimiau Kaune, iki pilnametystės gyvenau Žaliakalnyje. Paskui išvažiavom į provinciją, kur tėtis gavo paskyrimą. Sugrįžau į Kauną, studijavau civilinę statybą. Trejus metus. Vaikui gimus, pradėjau dirbti, mokslai liko nebaigti. Gyvenome bendrabutyje, „Mituvos“. Dirbau savivaldybės sistemoje – Apželdinimo treste. Iš arti mačiau visokias privatizacijos (prichvatizacijos) apraiškas.
Mums niekas neleido pirkti savo gyvenamųjų būstų. Kai neliko tam tikrų to meto kriminalinių veikėjų susidomėjimo bendrabučio pastatu, jį nusipirko žmogus iš statybų – vienos valdybos viršininkas, – mus metė į gatvę“. (Moteris portalui „Kas vyksta Kaune“ minėjo tiek to, tiek kitų privatizuotojų pavardes, tačiau šiuo atveju jas nutylėsime, nes anais laikais daug apie tai rašė visi laikraščiai, ir kas nuo to pasikeitė?).
Ji rodo „kovos už savo teises“ aprašymus – spaudos leidinių iškarpas. Pasakoja, kaip rengė protesto akcijas, iš kurių daugiausiai atgarsio susilaukė „Prezidentūros apsiaustis Vilniuje“. Ir sako: „Vis tiek mus apgavo. Davė kur prisiglausti kitame bendrabutyje, bet tai – tik nuoma“…
Ji saugoja 2002 metų spalio 24 dieną tuometinio Kauno miesto mero, socialdemokrato Giedriaus Donato Ašmio pasirašytą dokumentą, bylojantį apie šiai moteriai su sūnumi suteiktus bendrabutyje du kambariukus (36 kv. m. ploto), kuriuos savivaldybė tada nusprendė išbraukti iš savojo manevrinio fondo.
Sūnus užaugo, buvo išvykęs į užsienį, studijavo, kelis metus dirbo, finansiškai rėmė savo mamą (kiek daug gerų žodžių moteris savo vaiko atžvilgiu išsakė, – gera buvo girdėti). Grįžo vaikinas į Lietuvą ir formaliai…niekur neregistruotas.
Dėkinga moteris už paramą ir giminaičiams, kurie paremia ją maisto produktais, buities daiktais, drabužiais. O savivaldybė ar seniūnija, kaip neįgali gyventoja sakė, net buvo jos pavardę išbraukusi iš labdarą gaunančių nepasiturinčių kauniečių sąrašo. Dėkui „Maisto banko“ vadovui, kad suprato, jog porą kartų skirtu laiku gyventoja negalėjo atsiimti ne dėl staigaus praturtėjimo, bet dėl pablogėjusios sveikatos.
Įėjimas – vienas, tačiau butai registruoti du
Šiomis dienomis išsiuntusi savivaldybei klausimus raštu (pagal nustatytą sulig „Vieningo Kauno“ lyderių atėjimu į miesto valdžią tvarką), žurnalistė tikėjosi konkrečių atsakymų. Kad teisingiau būtų išdėstytos problemos nuomininkės, tvirtinančios, kad „per tą nelemtą būstą sveikata prarasta, o buvo laikas, kai miegoti prisiėjo su Civiliniu kodeksu po pagalve“. Taip pat, kad būtų išklausyta šios sudėtingos istorijos, iliustruojančios, kaip Kaune rūpinamasi ne „keistokų“ paminklų statyba už biudžeto lėšas, bet eiliniu gyventoju, „antroji pusė“ (savivaldybė). Porą dienų palaukus, prisieina fiksuoti tai, kas aiškinama telefonu.
„Nes raštu viską išdėstyti ilgai užtruktų“, – sako man Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas Donatas Valiukas. O jo pavaldinė dar priduria: „ta nuomininkė turi du butus – 3 ar 4. Pasitikrinkite Registrų centre“.
Sakau, mačiau dokumentus. Tikrai, tiek 3, tiek 4 bendrabučio kambariai teisiškai registruoti kaip du atskiri butai. Tačiau kodėl savivaldybė, pateikdama Registrų centrui duomenis, nenurodė faktinio išnuomoto būsto – vieno buto? Juk tai prievolė ne nuomininko, bet savininko – savivaldybės, kuriai šis NT priklauso nuosavybės teise? Kodėl iš užsienio grįžusiam moters sūnui neleista deklaruoti gyvenamosios vietos tuo adresu, kur anksčiau vaikinas su mama gyveno?
Savivaldybės tarnautojų pasiteisinimai skamba maždaug taip: kad padarytum registro pakeitimą, reikia parengti projektą, o kas už tai mokės? Deklaravimą tvarko seniūnija, ji ir sprendžia. Sūnus ten net negyvena. Ta nuomininkė pati irgi retai būna, apleido būstą. Tik skundžiasi dėl visko. Siūlėm jai pakeisti būsto statusą – į socialinį, pigiau nuoma kainuotų. Nesutinka. Siūlėm keltis kitur gyventi, – irgi netinka. Be to, ir kaimynai apie ją nėra geros nuomonės…
„Taip, ne socialinį, o savivaldybės būstą, galima pirkti. Tačiau išperkamosios nuomos, lizingo, savivaldybė negali taikyti jos atveju. Lizingą taiko tik bankas, ne savivaldybė. Jokių išlygų nėra. Nebent jei perkamas būstas iki 1940-ųjų statytame name, ir nuomininkas anksčiau negalėjo pasinaudoti investiciniais čekiais laiku, nes namas buvo grąžintino turto sąraše“, – maždaug tokį paaiškinimą žurnalistei pateikė D. Valiukas.
Jis, beje, puikiausiai žino, kad joks bankas paskolos būstui pirkti tai moteriai neduos. Net ir tokiu atveju, jeigu savivaldybė susimylėtų jį parduoti už likutinę kainą – vos kelis tūkstančius eurų.
Tikrintojai po tikrintojų
Viename kambaryje langai – be defektų, grindys, nors taip pat be jų, būsto patikrinimo akte, įvardintos kaip blogos būklės. Abiejų kambarių. Sienos – patenkinamos. Vonios patalpos, kurią nuomininkė įsirengė nelegaliai, būklė gera, durų – ne. Virtuvės (tą iš kambario „atgnybtą“ kampelį, kurį tame būste mačiau, sunkiai pavadinčiau virtuve) lubos su įtrūkimais, pelėsiu, su šlampančiu tinku… Šie ir kiti savivaldybės nuomojamo neįgaliai moteriai būsto „privalumai“ išvardinti akte. Išvadose dar pasakyta, kad „butas neatitinka priešgaisrinių reikalavimų, – yra atviri elektros laidai, remontas darytas seniai, prie lango yra pelėsio požymių dėl, manoma, nesandarios sienos. Negyvenamose patalpose ant lauko sienos yra trūkis, nuomininkės teigimu, per lietų bėga vanduo“.
Aktas papildytas įrašu apie,…infrastruktūrą šalia, galimu susisiekimu viešuoju transportu. Ir…nebloga aplinka, – „šalia yra upė“. Ironiška, ar ne?
Apžiūra vyko gegužę. Jos aktą žurnalistė taip pat gavo iš Seimo.
Taigi, viena moterytė – o kiek garbių vyrų ir moterų ji „įkinkė“ į darbą dėl savo reikalų. Kiek jie laiko sugaišo, brangiai mokesčių mokėtojams kainuojančio? Gal susidarytų suma, kurios pakaktų būstą atnaujinti?
Žurnalistei moteris prisipažino labai norėjusi savo bėdas dar ir miesto merui išpasakoti, bet užsiregistruoti, kad prie jo prieitų, nepavyko. Netgi vylėsi stoti prieš politikus ir tiesiai žvelgdama jiems į akis, viską išdėstyti per miesto tarybos posėdį, kuris vyko šią savaitę. Bet naktį šaukėsi greitąją, tai ryte jautė silpnumą ir nerizikavo iš namų išeiti…
Pala, žurnalistė taip pat bandė „prisibelsti“, klausė, nejaugi bus labai nusižengta kokiems nors įstatymams, jei savivaldybė išspręs NT problemą, ir moters skundai liausis? Pats Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas anksčiau „Kas vyksta Kaune“ yra sakęs, kad kasmet suremontuojama iki 100 blogos kokybės savivaldybės nuomojamų gyventojams būstų.
Šiuo atveju vedėjas sako: „Išlygų negalime daryti. Ne, aš to būsto nesu matęs, ten nesilankiau. Juk mes turime daugiau kaip 1000 būstų, nespėjame visų tvarkyti.“
Tačiau paskui vėl paskambina ir pažada: „Inicijuosime dar vieną patikrinimą. Gal rasime galimybę kažkaip tai moteriai pagelbėti“…
