„Kaune taip negali nutikti!“ – paslapčia džiūgaudami socialiniuose
tinkluose išdidžiai reiškė nuomonę kauniečiai.
Ir smarkiai klydo – tikrai gali, mat tokią poveikio priemonę sugalvojo
ne Vilniaus savivaldybės politikai, o įstatymų leidėjai. Ji Seime
patvirtinta prieš dešimtmetį ir galioja visose savivaldybėse.
Lig šiol niekas tokių sankcijų tiesiog netaikė. Vilniaus valdžia
pirmoji nupūtė dulkes nuo primiršto įstatymo ir viešai paskelbė apie
savo planus taikyti finansines sankcijas žmonėms, kurie priešinasi
daugiabučių atnaujinimui.
Kaune tokių atvejų dar nepasitaikė, tačiau gyventojai kompensacijų taip
pat gali netekti, jeigu kuris nors aktyvus bendrijos pirmininkas pateiks
savivaldybei įrodymus dėl sužlugdytos daugiabučio renovacijos.
Savivaldybės tarnautojai tokiu atveju būtų visiškai teisūs: jie vykdytų
įstatymo reikalavimus ir dar sutaupytų biudžeto lėšų.
Dalis pirmą kartą apie tokią galimybę išgirdusių daugiabučių gyventojų
ją pavadino valdžios šantažu – žmogus baudžiamas už savo nuostatas,
kurios nebūtinai turi būti neteisingos.
Nors mažas pajamas gaunantiems gyventojams daugiabučių renovacija nieko
nekainuoja, galbūt jų balsas išgelbėjo bendriją nuo ekonomiškai
nuostolingo projekto. Mažesniuose miestuose, kuriuose gyvenamasis
būstas kainuoja gerokai pigiau negu didmiesčiuose, kai kuriais atvejais
išties sunku įžvelgti renovacijos ekonominį efektą.
Kita vertus, kodėl žlugdomas namo gyventojų noras gyventi bent jau
išoriškai patrauklesniame daugiabutyje, jeigu dauguma sutinka už tai
sumokėti?
Kaune stovi apie 4000 senos statybos daugiabučių ir tik 6 proc. jų
renovuoti. Dirbant tokiais tempais renovaciją pavyktų užbaigti maždaug
2105–2110 metais. Įvairios apklausos atskleidė, kad vos 2–4 proc.
gyventojų artimiausiu metu ketina imtis darbo.
Toks scenarijus neatrodo patrauklus, mat didžioji dalis daugiabučių
statyti prieš 50–70 metų, o gyventojų poreikiai ir įpročiai per tiek
laiko smarkiai pasikeitė.
Numatydami sankcijas renovacijos priešininkams įstatymų leidėjai mėgina
išjudinti šį procesą, tačiau galima drąsiai tvirtinti, kad tokios
priemonės bus visiškai neveiksmingos. Įgudę socialinių pašalpų
medžiotojai, kurių pagrindinė siekiamybė – žūtbūt nesiimti jokios
veiklos, suras būdų, kaip išmokų neprarasti.
Užtat į kaimynų nemalonę paklius žmonės, kurie nuoširdžiai gilinasi į
renovacijos projektų ypatumus, suranda ne tik privalumų, bet ir trūkumų.
Naujas žmonių supriešinimas – garantuotas.
Apie kokią spartesnę renovaciją kalbama, kai toje pačioje laiptinėje
gyvenantys žmonės nesugeba susitarti dėl jos perdažymo, langų pakeitimo?
Didžioji dalis daugiabučių gyventojų nėra suformavę žemės sklypo aplink
pastatą, nors tokiu atveju negali imtis automobilių aikštelės
pertvarkymo darbų.
Didžiausias pokyčių stabdys – ne keli visame name kompensacijas už
šildymą ir vandenį gaunantys kauniečiai, o nuomojamo būsto šeimininkai,
kurie dažniausiai nemoka jokių mokesčių ir galbūt net patys gauna
kompensacijas. Pastarųjų yra gerokai daugiau.
Kam jiems rūpintis mažesne sąskaita už šildymą ar papildomomis vietomis
kieme automobiliui? Visos išlaidos ir kitokie rūpesčiai teks
nuomininkui.
Griežtesnis būsto nuomos reglamentavimas – taip pat įstatymų leidėjų
reikalas. Nepaisant visus šiuos metus netylančių ginčų apie mokesčių
reformą ir teisingesnę jų sistemą, būsto nuomos srityje – amžinasis
įšalas.
O būsto nuomos rinka įspūdinga – nuo Vilniaus senamiesčio apartamentų
iki Palangos rūsiukų.
Kol Seimas ir Vyriausybė šioje srityje jokių problemų nemato,
savivaldybių atstovai mėgina išbandyti primirštų įstatymų poveikį.
Renovacijos projekto strategams reikėtų iš naujo apsvarstyti, kaip
paveikti daugiabučių gyventojus, kad jie nesipriešintų pokyčiams, o
norėtų kuo greičiau imtis darbų. Jeigu norima tikslų pasiekti tik
prievartinėmis priemonėmis, tai rezultatas bus apgailėtinas.
