Koklinė krosnis
Archeologiniai radiniai patvirtina, kad pirmosios koklinės krosnys buvo pastatytos XIII a. viduryje Alpių regione. Jos buvo statomos naudojant žiestus koklius. Lietuvos teritorijoje ankstyviausios koklinių krosnių užuominos randamos nuo XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios Vilniaus, Trakų pusiasalio ir Kauno pilių teritorijose. Krosnies funkcija buvo ne tik šildyti patalpas, bet ir ruošti maistą.
Kokliai šiais laikais gaminami trimis būdais: plakami rankomis, spaudžiami presavimo formomis ir liejami į specialiai paruoštas formas. Kiekvienas iš šių būdų turi savitų gamybinių niuansų, pvz., rankomis plakti kokliai yra gerokai imlesni laikui ir žmogaus prisilietimui, todėl brangesni.
Naudojant presavimo formas susiduriama su presavimo formų ilgaamžiškumo ir pakeičiamuno klausimais. Pasak bendrovės „Kachel keramika“ atstovo Ryčio Suknelevičiaus, glazūruoti kokliai išsiskiria ilgaamžiškumu ir atsparumu aplinkos veiksniams – drėgmei, saulės spindulių poveikiui, ilgiau išlaiko šilumą, nebijo temperatūrų svyravimų.
Koklinė krosnis sugeba sukaupti šilumą ir ją spinduliuoti ilgą laiką. Koklinės krosnys gali būti statomos storasienės, plonasienės, atsižvelgiant į tai, kam krosnies savininkas suteikia daugiau reikšmės – ilgesniam šilumos spinduliavimo laikui ar greitesniam patalpų įšilimui.
Tokio tipo krosnis mūrijama tarpusavyje sujungiant koklius. Pirmiausia pradedama nuo apatinės koklių eilės, ją sumūrijus daroma vidinė krosnies inžinerija.
Eilė po eilės kylama, kol krosnis užbaigiama. Anot įmonės „Židinių meistrai“ direktoriaus Rimo Jatkausko, vidutiniškai vienai koklinei krosniai pastatyti prireikia vienos savaitės. Nemažai laiko atima ir įvairių papuošimų, pagražinimų tvirtinimas.
Plytinė krosnis
Plytinės (dar vadinamos klasikinėmis) krosnys labiau paplitusios Rytų šalyse, visų pirma Rusijoje, tačiau nemažai jų statoma ir Lietuvoje. Rimas Jatkauskas išskiria trijų tipų plytines krosnis: kanalines, kupolines ir kombinuotas.
Kanalinėje krosnyje dūmas patenka į kanalus, kurie būna išraizgyti tam tikru būdu ir tik tada išeina pro kaminą.
Lietuvoje populiarėja rusų išradėjo Igorio Kuznecovo plytinės krosnys. Jos turi dvigubo degimo pakurą ir veikia dujų generacijos principu. Tokiu būdu gaunamas aukštesnis naudingumo koeficientas.
Kupolinėse (dar vadinamose kamerinėse) krosnyse dūmai kaupiasi specialioje kameroje ir taip šildo krosnį. Krosniai degant dujos krinta žemyn ir pasišalina. Kombinuotos krosnys jungia abi minėtas sistemas. Tačiau tiek koklinės, tiek ir plytinės krosnies pats veikimo principas yra labai panašus.
Moderni krosnis Lietuvoje vis labiau populiarėja vadinamosios modernios krosnys. Jų svoris ir matmenys, palyginti su klasikinėmis, gerokai mažesni, platesnės dizaino galimybės, jos puikiai tinka šiuolaikiniame interjere.
Klasikinė (pavyzdžiui, plytinė) krosnis surenkama iš daugelio smuklių detalių, o moderni statoma iš modernių stambių modulių, kurių gamybos medžiaga yra molis.
Tokiu būdu gaunama daug mažiau siūlių, o tai užtikrina didesnį sandarumą ir geras akumuliacines savybes. Atskiri moduliai leidžia tokią krosnį iškonfigūruoti į lygiakraščius arba figūrinius gaminius.
Bendrovės „Stiksas“ direktoriaus Eduardo Giedros teigimu, modernios krosnies šilumos laidumas aukštas, jai prišildyti reikia mažiau malkų ir laiko nei plytinei krosniai. Akumuliacinės savybės priklauso nuo krosnies konstrukcijos ir akumuliacinės masės.
Pasak E. Giedros, sunaudojus tik 25–30 kg malkų, yra pavykę išlaikyti krosnies korpuso temperatūrą 40 °C daugiau nei 20 valandų. Vienąkart užkurta krosnis kambario temperatūrą (20 °C) gali palaikyti daugiau kaip 40 valandų.
Dar vienas svarbus aspektas, kad modernioje krosnyje jau galima valdyti ir reguliuoti degimo procesą. Tad galima prognozuoti ne tik užkraunamų malkų kiekį, bet ir temperatūrą.
Ugnies akmens krosnis
Ugnies akmuo per milijardus metų susiformavo Suomijos ir Karelijos apylinkėse, esant dideliam slėgiui ir temperatūrai. XX a. pradžioje šis akmuo buvo plačiai naudojamas statyboje, tačiau suomiai termines šio akmens savybes buvo atradę daug anksčiau.
Pasak bendrovės „Kad nebūtų šalta“ direktoriaus Artūro Tamašausko, ugnies akmens židiniai (krosnys) savo unikaliomis savybėmis yra ypatingi: jie gali išlaikyti šilumą iki 47 valandų. Be to, kuro sąnaudos yra iki trijų kartų mažesnės, palyginti su tradiciniais židiniais ir krosnelėmis.
Ne mažiau svarbi savybė ta, kad tokio tipo krosnis neišdegina deguonies, tad oras patalpoje lieka šviežias, šiluma patalpoje pasiskirsto tolygiai. Yra galimybė ruošti maistą duonkepėje, o tai nuo seno buvo įprasta Lietuvoje.
Ugnies akmens krosnis šilumą spinduliuoja patalpoje, šildo sienas, grindis ir visus kūnus, esan ius toje patalpoje. Tradicinė krosnis kaitina orą, kuris įkaitęs natūralios konvekcijos būdu arba ventiliatoriumi paskirstomas patalpoje.
Ugnies akmens krosnys labiausiai paplitusios Skandinavijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, tačiau vis labiau populiarėja ir Lietuvoje.
Daugiau apie namus bei jų įrengimą galite skaityti www.supernamai.lt
