Jį puoselėjanti namo gyventoja trisdešimt devynerių Akvilė Manvelian tvarkingą ir gražų sklypelį meiliai vadina savo darželiu. Nors plotas jai ir nepriklauso, moteris jame tvarkosi lyg šeimininkė – niekas tokiai jos veiklai tikrai neprieštarauja.
Pagalbos nesulaukia
„Kaimynai labai džiaugiasi, padėkoja. Aišku, kad jiems smagu. Sulaukiu komplimentų, kad čia malonu, gražu“, – pasakojo Akvilė. Tačiau moteris pridūrė, kad viską daro viena pati – kaimynai padėti nepasisiūlo.
Papildomo finansavimo iš butų bendrijos ji taip pat nesulaukianti. „Niekas čia tokiais dalykais nesišvaisto. Nori, pati ir darai. Jiems tas pats“, – tvirtino pašnekovė. Gėlynui moteris teigė išleidžianti maždaug po pusę tūkstančio litų per metus.
„Gėles sodinti prie namų pradėjau prieš kokius šešerius metus. Kiekvienais metais tobulinau sklypelį, pirkau augalus, gražinau. Aišku, dekoratyviniai medeliai brangūs. Ir žemes pirkau, ir dekoratyvinius akmenėlius, ir medelius. Žodžiu, investicijų yra“, – pasakojo vilnietė.
Mažieji priešai
Pasak jos, į gėles nesikėsina nei vaikai, nei chuliganai. Nors nuo nenaudėlių jį gėles apjuosė tvorele.
„Aptvėriau, kad žmonėms būtų gėda lįsti į tą darželį. Padariau taip, kad būtų kuo mažiau lindimo. Greičiausiai žmonės priprato, mato, kad ten gražu, tvarkoma, ir nedrįsta lįsti“, – svarstė pašnekovė.
Pagrindinės gėlyno problemos – po langais kniaukiantys katinai ir gėles apsėdusios sraigės. Šias vilnietė vis nurenka rankomis.
Nuo tarp žiedų įsitaisiusių kniaukiančių katinų vienais metais ji gėles bandė saugoti ant žemės pribarsčiusi specialių miltų. Jų kvapas neva turėjo atbaidyti katinus. „Miltai laikėsi kokį mėnesį, kol nulijo lietus. Kvapas dingo, katinai sugrįžo“, – komišką atvejį pasakojo moteris.
Skiriamas laikas – malonumas sau
Paklausta, kiek laiko praleidžia prie šio grožio, Akvilė tikino gėlėms skirianti maždaug keturias valandas per savaitę.
„Laiko praleidžiu pagal tai, kiek yra pridygę žolių. Per savaitę prie gėlių kapstausi maždaug du kartus. Žinoma, po žiemos prie jų pritūpti tenka truputį dažniau, nes reikia ir tą žemę apdirbti, ir patvarkyti“, – aiškino moteris.
Pasak jos, visiems žmonėms reikia tvarkytis, jeigu nori gražiai gyventi. Tokia veikla tikino užsiimanti ir dėl savęs pačios. „Sugalvojau, ir darau. Man pačiai malonu, patinka. Mėgstu žemėse kapstytis. Viską darau su polėkiu“, – aiškino pašnekovė.
Pataria nebijoti
Moteris teigė per daug patarimų apie gėlynus nedalysianti: „Žmonėms reikia tiesiog nebijoti rizikos.“ Paklausta apie įvairių gėlių auginimo ypatumus, vilnietė pasakojo, kad iš pradžių pati abejojo, kokias rūšis sodinti.
„Galvojau, sodinti rožes ar ne. Pasidariau vieną bandymą, ir visai sėkmingai – šiemet prigijo. Tiesa, jas buvo užpuolęs amaras. Nupurškiau specialia priemone, ir visai neblogai sužaliavo, bus pumpurų“, – džiaugėsi ji.
Pasak moters, rožėms reikia specialios dirvos, mulčio (ant dirvos paviršiaus paskleistas tam tikros medžiagos sluoksnis – pjuvenos, mėšlas, kompostas, šiaudai, lapai, durpės), reikia jas tręšti. Tad neatkakliems žmonėms pašnekovė patarė rožėmis geriau neužsiimti.
„Dar speciali, rūgštesnė, žemė reikalinga rododendrams. Bet pas mane šiais metais nuostabiai sužydėjo didžiulis krūmas, neįšalo. Paprastesnes gėles, gvazdikus, ramunėles, galima sodinti drąsiai. Jos visada prigyja“, – dalijosi patirtimi vilnietė.
Pašnekovė pabrėžė, kad gėlynams reikia ir kokių nors dekoracijų. Pati ji teigė iš sraigių kiautų padariusi dekoratyvinę sraigę, prisivežusi dekoratyvinių kelmų. „Nebijokime fantazuoti", – ragino moteris.
