Katilinėje jau puikuojasi naujas katilas, malkinė – pilnutėlė malkų. Rodos, ko daugiau reikia: imk ir šildykis.
Tačiau šildymo katilais prekiaujančios bendrovės vadybininkas Albinas Milkintas siūlo neskubėti pačiam imtis kūriko darbo.
Kūrenti reikia išmokti
„Net ir nusipirkę gerą, brangų katilą, nebūsite patenkinti, jeigu nemokėsite tinkamai juo naudotis, nežinosite, kaip jį prižiūrėti. Rekomenduočiau nepagailėti pinigų ir pirmą kartą kuriant šildymo katilą pasikviesti specialistą, kuris tinkamai jį sureguliuos, paaiškins apie priežiūrą”, – sakė A.Milkintas.
Kiekvieno namo šildymo sistema skirtinga, todėl net tokį pat katilą turintis bičiulis gali būti prastas patarėjas, o ir prie katilo pridedamose instrukcijose rasite ne visus atsakymus.
Tad jei įsigijote sudėtingesnį, pavyzdžiui, dujų generaciniu principu veikiantį, katilą, specialistą tiesiog būtina išsikviesti prieš jį užkuriant.
Kitaip brangus pirkinys gali ne džiuginti, bet nuvilti.
Katilai ima „verkti”
Konsultantai išmokys ne tik tinkamai katilu naudotis, bet ir jį prižiūrėti.
Kaip dažnai valyti, pasak A.Milkinto, priklauso nuo katilo konstrukcijos, jo galingumo, pasirinkto kuro.
Mažiausiai savo šildymo sistemomis žmonės skundžiasi spūstelėjus šalčiui, kai termometrai lauke rodo apie -20 laipsnių.
Tuomet visu pajėgumu kūrenant katilą karštyje sudega visos kenksmingos dalelės.
Šiltesniais orais katilai nedirba visu galingumu, todėl juose ima kauptis suodžiai, dervos.
Šie teršalai – pagrindinis katilų, židinių ir jų dūmtraukių priešas. A.Milkinto teigimu, ant katilo šilumokaičio sienelių susikaupus 1 milimetro storio suodžių sluoksniui, prarandame 10 procentų šilumos.
O jei katilas nevalomas mėnesį ar ilgiau, jų susikaupia vis daugiau ir šilumos nuostoliai dar labiau padidėja.
Specialistų teigimu, suodžiai kaupiasi naudojant netinkamą kurą – pernelyg drėgnas malkas, deginant krosnyje plastiką, skudurus ar kitas atliekas.
Deginant šlapias malkas susidaro garų ir ant katilo, dūmtraukio sienelių ima varvėti kondensatas, o prie šlapio paviršiaus dar labiau kimba suodžiai.
Be to, užterštame katile, kaminui vis prasčiau traukiant, malkos ne dega, bet smilksta, todėl prastai šildo.
Storas suodžių sluoksnis kenkia ir metalui, paspartina jo senėjimą.
Tinka ir bulvių lupenos
Suodžiams nuo katilų, židinių, dūmtraukių sienelių pašalinti naudojamos įvairios cheminės priemonės. Tereikia užpilti specialių miltelių ar įmesti tabletę į degantį ugniakurą ir suodžiai nubyra.
Nelygu gamintojas, šios priemonės kilogramas kainuoja nuo 13 iki 40 litų.
Suodžiams valyti galima pasinaudoti ir liaudies išmintimi – anksčiau į krosnį, kad išsivalytų, būdavo metamos bulvių lupenos. Neką prasčiau nei šiuolaikiniai chemikalai suodžius valo ir bulvių krakmolas.
Kaminų valymo specialistas panevėžietis Tomas pataria saują krakmolo ant degančių malkų užberti 1–2 kartus per savaitę.
Vis dėlto krakmolą ar chemines medžiagas panevėžietis siūlo naudoti tik profilaktiškai, nes šios priemonės tik pristabdo suodžių kaupimąsi. Kartą per metus būtina išvalyti dūmtraukius mechaniniu būdu.
Iškyla ugnies stulpas
Visais metų laikais užsakymų išvalyti kaminus nestokojantis Tomas sako, kad šiuolaikiniams kaminkrėčiams ant stogų kabarotis nebereikia – naudodamiesi specialiais įrankiais, dūmtraukius jie išvalo iš apačios.
Ne vienus metus šiuo darbu užsiimantis vyriškis juokauja jau sukaupęs nemažą kolekciją klientų namų dūmtraukiuose rastų pamestų daiktų.
Kalėdų Senelio dar nėra radęs, tačiau dažnai tenka traukti pačių šeimininkų bevalant į kaminą įmestus ir įstrigusius metalo strypus, plytas, medžio šakas ar pagalius.
Mechaninis dūmtraukių valymas kainuoja apie 150 litų.
Jeigu patys neturite galimybių išvalyti dūmtraukių, specialistai pataria nepagailėti pinigų kaminkrėčiams. Kitaip gali tekti sau pritaikyti patarlę „Šykštus moka du kartus”.
Jei kaminas seniai nevalytas, jame susikaupia daug suodžių, kyla rizika, kad jie gali užsidegti. Tuomet dūmtraukyje temperatūra gali pakilti net iki tūkstančio laipsnių karščio, jame susidaro didžiulis slėgis, į dangų virš kamino šauna 2–3 metrų aukščio ugnies stulpas, o sklindantis kriokimas primena lėktuvo variklių gausmą.
Net atskubėję ugniagesiai tokiu atveju gali tik saugoti, kad ugnies stulpo žeriamos žiežirbos nepadegtų aplinkinių pastatų, ir laukti, kol suodžiai išdegs ir ugnis nuslops.
Kamine užsidegus suodžiams, labai pavojingi net mažiausi plyšiai dūmtraukyje. Dėl didelio slėgio žiežirbos pro juos gali patekti į aplinką ir sukelti gaisrą.
Užsidegus suodžiams, nuo karščio nukenčia ir kamine įmontuoti metaliniai įdėklai – pagaminti iš plonesnės skardos, jie deformuojasi. Be to, gali tekti sumokėti ir baudą už priešgaisrinių taisyklių pažeidimą – už nevalytus kaminus gresia nuo 25 iki 250 litų bauda.
Diagnozė pagal dūmus
Degimo kokybę padeda nustatyti iš kamino rūkstantys dūmai.
Jeigu dūmai silpnai matomi, gerai sklaidosi, degimas geras.
Jei rūksta juodi dūmai, jie neišsisklaido, degimas blogas, laikas valyti suodžius.
Židiniui – išskirtinis dėmesys
Turintiems židinį tenka suodžius valyti ne tik nuo jo vidinių sienelių bei dūmtraukio, bet ir nuo stiklų. Jų valymui parduotuvėse rasite gausų įvairių purškiklių ir pienelių pasirinkimą. Juos reikia naudoti stiklams atvėsus, dažniausiai užtepus reikia kurį laiką palaikyti, kad suodžiai atšoktų.
Internete sklando informacija, kad taip pat sėkmingai aprūkusius židinio stiklus galima nuvalyti ir vienu visame pasaulyje žinomu vaisvandeniu. Vis dėlto bandžiusieji rezultatu nesidžiaugė. Taip galima nuvalyti nebent šviežiai ir nedaug aprūkusius stiklus.
Verta įsidėmėti, kad daugiau pelenų susidaro nuo medžio žievės, taip pat kūrenant šiaudų ar pjuvenų briketais. Dėl to tenka tiesiog dažniau valyti ugniakurą, o sukauptus pelenus pavasarį galite išbarstyti darže – tai puiki trąša augalams, kartu padedanti mažinti dirvos rūgštingumą.
Norintys mažiau vargti semdami pelenus iš židinio gali įsigyti pelenų siurblius. Jų kaina prasideda nuo 100 litų. Tiesa, verta prisiminti, kad sutaupę laiko valydami židinį vis tiek užtruksite valydami šį siurblį.
Parengė Rasa Stundžienė
