Diena – saulėta ir šilta, o naktimis – net keli laipsniai šalčio. Tokie temperatūrų svyravimai veda į neviltį augalų mėgėjus. Tačiau beveik kiekvieną pavasarį kartojasi šis scenarijus – per sodų žydėjimą sulaukiame pavasarinių šalnų.
Tokios šalnos ne itin baisios pavasarį žydinčioms svogūninėms gėlėms (pavyzdžiui, tulpėms) ir kitoms natūraliai lauke augančioms, o ne iš kambario ką tik išneštoms į kiemą gėlėms. Pagaliau, jei per stipresnę šalną kokie nors žoliniai augalai ir apšąla, jie dar spės atželti.
Tuo tarpu per žiemą kambaryje išgyvenusios pelargonijos ir kiti panašūs balkoniniai augalai tuo metu, kai prognozuojamos pavasarinės šalnos, dar turėtų nakvoti namuose. Nors rudenį pelargonijos lauke palyginti neblogai atlaiko pavienes šalnas, pavasarį nuo jų gali smarkiai nukentėti ar iš viso žūti – taip yra todėl, kad jos dar neužgrūdintos.
Šalnoms jautrios ir daržovės – agurkai, moliūgai ar cukinijos, pupelės, bulvės. Jei šalnos užklupo joms dar neišdygus – nieko baisaus, tačiau jei daigai jau pasirodę iš žemės, prieš šalnas juos reikėtų gausiai palaistyti ir uždengti daržo plėvele – kuo storesniu sluoksniu, tuo geriau.
Palaistyti prieš šalnas verta, nes drėgna žemė vėsta lėčiau ir jos temperatūra būna keliais laipsniais aukštesnė nei sausos. Tuo tarpu dirvos purenti prieš prognozuojamas šalnas nevertėtų – tuomet šiluma iš gilesnių žemės sluoksnių nepatenka į paviršių.
Laistymas ir daržo plėvelė praverčia ir braškių augintojams – taip per šalnas apsaugomi jų žiedai.
Nuo šalnų gali smarkiai nukentėti ir žydintys sodai. Jei jūsų vaismedžių nėra daug, reikėtų juos vakare smarkiai palieti ar net apipurkšti vandeniu, žemesnius medelius galima tiesiog aprišti daržo plėvele.
Beje, purškimas vandeniu padeda ir po šalnų atakos. Pamačius, kad augalai apšalę, juos reikėtų apipurkšti vandeniu – tuomet jie lėtai atitirpsta, ir žala būna mažesnė.
Tačiau ne visi augalai bijo pavasarinių šalnų.
Anksčiausiai darže sėjami špinatai, salotos, petražolės, ridikėliai, ankstyvosios morkos, žirniai. Beje, apie pastaruosius sakoma, kad anksčiau pasėti jie būna mažiau sukirmiję.
Bene labiausiai nustatyti tinkamiausią vienų ar kitų daržovių sodinimo ar sėjos laiką padeda fenologinis kalendorius, kuriuo puikiai naudodavosi ir mūsų protėviai. Beje, jie jau seniai pastebėjo, kad pražydus ievoms didelė tikimybė sulaukti šalnų.
Fenologinis kalendorius padeda lengviau apsispręsti, ką ir kada sėti, sodinti. Pavyzdžiui, parskridus gandrams ir pražydus šalpusniams, sėjami ridikėliai, ridikai, salotos, petražolės, pastarnokai, ankstyvosios morkos, žirniai.
Užkukavus gegutei ir sugrįžus kregždėms galima sodinti ankstyvųjų kopūstų , brokolių, porų daigus, sėti burokėlius, pupas.
Pražydus paprastajai ievai ir vyšnioms, jau galima sėti pupeles (bet šilčiausiose vietose), žiemai skirtus burokėlius, kukurūzus, sodinti vėlyvuosius gūžinius, žiedinius ir Briuselio kopūstus.
Miškuose pražydus baltažiedei plukei, sužaliavus ievai, sodinamos ankstyvosios bulvės, vasariniai česnakai, porai.
Sakoma, kad šalnų pavojus nebegresia pražydus paprastajai alyvai ir kaštonams. Todėl tuo metu jau galima sėti agurkus, cukinijas, moliūgus, arbūzus, patisonus, pupeles. Tada jau galima lauke sodinti ir pomidorų, paprikų daigus, tačiau juos iš pradžių būtina saugoti nuo vėsių naktų padarius iš daržo plėvelės priedangas ar specialius tuneliukus.
