„Man įdomu, kad smėlis gali būti toks skirtingas“, – kalbėjo E.Olšauskienė. Stikliniuose induose saugoma jos kolekcija tapo originalia interjero dalimi.
Kai E.Olšauskienė sumanė, kad Kernavėje reikia įkurti poilsio centrą, ji jau žinojo – čia iš savo namų perkels dalį smėlio kolekcijos, kad ne tik ji su vyru galėtų ja grožėtis. Dabar kelių aukštų Kernavės SPA „Pajauta“ pastate smėlio kolekcijai skirta garbinga vieta.
Vienas seniausių smėlio eksponatų, pažymėtas pirmu numeriu, tai – Karklės smėlis. Vaikystėje moteris dažnai atostogaudavo šiame Lietuvos pajūrio kaimelyje, kur buvo tuo metu garsi pionierių stovykla.
Tarp stiklinių smėlio indų E.Olšauskienė rado vietos ir Karklės gintarui, kurį Baltijos jūros bangos po audrų išmesdavo į krantą.
Baltas kaip kreida, juodas kaip anglis, rudas kaip derva – nėra dviejų vienodų smėlio indelių. Kai moteris parsivežė saują smėlio iš Nidos, iš pradžių manė, kad tai bus balčiausias smėlis, kokį kada nors matė. Vėliau įsitikino apsirikusi.
Nuo Kuršių nerijos smėlio mažai kuo skiriasi smėlis iš Estijos ir Latvijos paplūdimių, taip pat iš Kernavės, E.Olšauskienės senelių tėviškės.
O kvarcinis smėlis iš Anykščių atrodo kur kas skaidresnis.
Smėlio spalva, priklausanti nuo mineralinių priemaišų, gali būti ne tik balta, geltona, bet ir žalia, raudona, violetinė, juoda.
Šviesaus smėlio lietuvė parsivežė ir iš Meksikos. O baltas smėlis iš Maroko, kur lankėsi Sacharos dykumoje, atrodo kaip miltai, nes smiltelės labai smulkios. Tamsaus kaip lava smėlio E.Olšauskienė aptiko lankydamasi Islandijoje, kur daug ugnikalnių.
Lietuvę taip pat nustebino Prancūzijos smėlis, tamsus, rudas kaip malta kava. Lankydamasi Makedonijoje moteris vietoj smėlio parsivežė žvyro, o iš Kubos grįžo pasisėmusi saują sudūlėjusių koralų, kuriais šioje šalyje grindžiami net keliai.
Rupus, smulkus, porėtas, molingas ar su žvirgždo priemaišomis, vulkaninės kilmės – smėlis gali būti toks įvairus, nes Žemės plutos paviršiuje jis formavosi yrant įvairioms uolienoms.
Moteriai iki šiol gaila, kad neišsaugojo unikalaus smėlio iš vieno Kamčiatkos ugnikalnio, kurį parsivežė 1989 metais. Kadangi smėlis kvepėjo siera, moteris saugojo rūsyje, o vėliau jis kažkur dingo.
Blizgančio Japonijos smėlio jai atvežė duktė, kai lankėsi Tekančios Saulės šalyje. Jei moterį kas nors nori pradžiuginti, gali įteikti smėlio iš kokios nors tolimos šalies.
„Man tai maloniausia dovana, nes mėgstu natūralius dalykus, smėlis nieko nekainuoja, tik reikia nepamiršti, kad juo domiuosi“, – prisipažino E.Olšauskienė.
Dėl pomėgio rinkti smėlį lietuvė kartais pakliūva į nemalonias situacijas.
Kartą, kai skrido iš Prancūzijos į Lietuvą, oro uosto pareigūnams jos rankiniame bagaže aptiktas smėlio maišelis sukėlė įtarimų.
Anksčiau moteris smėlį susipildavo į gaiviojo gėrimo buteliuką ir įsidėdavo į lagaminą. Kai lietuvė pradėjo keliauti tik su rankiniu bagažu, kurį galima įsinešti į lėktuvo saloną, toks buteliukas jau kelia įtarimų, ypač po 2001 metų rugsėjo 11-osios tragiškų įvykių, kai teroristai susprogdino Pasaulio prekybos centrą Niujorke.
„Jeigu smėlį supakuoju į maišelį, jis pasidaro panašus į kitas nelegalias medžiagas, todėl mane visada kruopščiai patikrina oro uoste“, – pasakojo E.Olšauskienė.
Moteris prisipažino, kad ir kiek pirktų indelių smėlio kolekcijai, jų vis pritrūksta. Ji svajoja išmokti iš įvairių smėlio rūšių sukurti mandalą – apskritimo arba kvadrato formos geometrinę kompoziciją, simboliškai vaizduojančią tam tikrą dvasinę ar kosminę tvarką.
Vieną kartą su vyru E.Olšauskienė skaičiavo, kiek jau aplankė šalių, iš kurių parsivežė smėlio. Kai šiame sąraše jų atsidūrė 50, nutarė, kad toliau skaičiuoti neverta.
