Ekspozicija po atviru dangumi
Tapytojų, architektų, skulptorių, grafikų, knygų iliustratorių ir kitokį meną kūrusios dinastijos atstovų viena giminės atšaka driekiasi į Raguvą. Šalia senojo miestelio malūno stovi keisčiausių menų pilna sodyba, panevėžiečių Stepono ir Janinos Tarabildų valda.
Daugiau nei 60 arų sklype įsikūrusios meškos, pelėdos, gaidžiai, raganos, įdomios stilizuotos figūros, rūpintojėliai ir kitokie šventieji, kryžiai, ratai, rogės, senoviniai namų apyvokos įrankiai, indai, girnapusės ir laukų akmenys, seni kalvių darbai bei gausybė lietuvių buities rakandų.
Kiekvienas kūrinys ar daiktas turi savo vietą, kur geriausiai atrodo. Visa sudėliota taip, kad kiemas, daržas, namo ir klėties sienos, malkinė bei šiltnamis įgavę antrą funkciją – eksponuoti šeimininko sukauptą turtą.
Nuo gaidžio nurinko laikrodžius
S.Tarabildą randame plušantį prie menų konservavimo darbų. Kūrinius, kuriuos tik įmanoma pakelti ir išardyti jų įtvirtinimus, S.Tarabilda bogina vidun, tupdo verandoje, svetainėje, virtuvėje.
Namo ką tik parkeliavo drakoną duriantis šv. Jurgis ir dangiško mėlio drabužiu vilkinti drožtinė Mergelė Marija.
„Kūrinija medinė, lietus ir sniegas daro savo, o kai kam panyžta nagai ir šį bei tą išsinešti“, – eksponatų slėpimo priežastį paaiškina S.Tarabilda.
Ant nupjauto medžio kamiengalio iškeltas raudonskiauteris medinis gaidys. Paukštis mūvi įspūdingus odinius batus. Kad giedotojas yra žadintuvo pirmtakas, sufleruoja ant kamieno galo pritvirtinti įvairiausi laikrodžiai. Visą šią kompoziciją S.Tarabilda taip pat išardys. Gaidys ir laikrodžiai pavasario lauks po stogu, mat kol šie žiemodavę lauke, vienas kitas ir pradingęs.
„Mūsų giminėje visi keistoki“, – šypsosi S.Tarabilda, manydamas, kad taip pateikia atsakymą, kodėl plūkiasi puošdamas ir puoselėdamas kiekvieną sodybos kampą.
Visi šeši broliai turi meninių polinkių
Paprastas miestelio namo kiemas pradėjo virsti stulbinančia pasakų karalyste prieš du dešimtmečius, kai vienas po kito mirė S.Tarabildos tėvai: Pranas ir Salomėja Tarabildos, turėję 6 sūnus ir 2 dukteris (abi jau irgi mirusios).
Prieš mirtį tėvas sodybą užrašė Steponui, ūkiškiausiam, arčiausiai gyvenusiam ir senatvėje tėvais besirūpinusiam sūnui.
„Visi sako, giminėje tiek dailininkų, reikia tėvų atminimui skulptūrą padaryti. Gavau ąžuolo, brolis Aleksandras ėmėsi darbo. Pirmiausia išdrožė mamutei, o paskui tėvukui“, – pasakojo S.Tarabilda.
Vėliau Aleksandras tėvų namus nuolat papildydavo naujais kūriniais, statė čia drožinius, keistas kompozicijas, o Steponas su žmona plušo puoselėdami aplinką.
Kieme yra ir brolio Pranciškaus drožtų skulptūrų.
Visi šeši broliai turi polinkį į meną. Aleksandras skulptorius, jo sukurti monumentalūs medžio drožiniai plačiai pasklidę po pasaulį. A.Tarabildos skulptūros stovi Amerikoje, Estijoje, Graikijoje, Danijoje. Jo stogastulpis Lietuvos laisvės kovotojams yra Lietuvos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose kiemelyje Vašingtone.
Raguvos 500 metų jubiliejui Aleksandras išdrožė įspūdingą ąžuolinį kryžių. Prie senojo Vilniaus–Panevėžio kelio ties Raguva rymo jo drožta šv. Agotos skulptūra. Jis taip pat sukūrė Vilniaus televizijos bokšto interjerą puošiantį grafikos darbų ciklą, skirtą Sausio 13-osios tragedijai atminti. Daug metų Aleksandras gyveno Vilniuje, dabar jo būstas Svėdasuose.
Brolis Pranciškus taip pat mokėsi Čiurlionio meno mokykloje, jis piešia ir drožia. Gyvenimas taip susiklostė, kad dabar gyvena Šv. Juozapo globos namuose.
Bronislovas Tarabilda įsikūręs Šiauliuose, ilgus metus dirbo dviračių gamykloje „Vairas“ meno vadovu. Agronomiją studijavęs panevėžietis Antanas Tarabilda kolekcionuoja samovarus ir laikrodžius, o Svėdasuose gyvenantis Romualdas Tarabilda, veterinarijos gydytojas, turi įspūdingą senienų muziejų.
Ir po mirties mama stebi sūnų
„Jei tėveliai prisikeltų, pamatytų, koks čia interjeras mūsų prigalvotas, iš naujo numirtų“, – šypsosi vidun kviesdamas Steponas.
Prie senųjų šeimininkų namai buvę kaimiškai tvarkingi, be jokių ypatingų pagražinimų, o dabar visas būstas paverstas meno ir etnografinių dirbinių prieglauda. Kad visoms grožybėms būtų daugiau vietos, Steponas išgriovė du kambariukus skyrusią sieną. Į akis kritusią nedailią siją žmona sumanė apraizgyti apyniais.
Kiekvieną rudenį, kai užauga ir sunoksta apynių spurgos, ilgiausia virkščia keliauja namo ir kabinama ant sijos. Tad viduje tvyro gardus džiūstančio augalo kvapas.
Tėvas visą gyvenimą dirbo malūnininku, bet buvo apsišvietęs, domėjosi naujovėmis ir menais. Mamos polinkis grožiui matėsi iš gėlynų. Tiek jurginų, kiek žydėdavo po Tarabildų namo langais, niekur kitur nebuvę.
Kai brolis Aleksandras išdrožė mamai skirtą skulptūrą, visa giminė svarstė, kurioje vietoje ją geriausia statyti. Problemą akimirksniu išsprendė atvažiavusi pusseserė G.Tarabildaitė-Kontvainienė. Įgudusia architektės akimi nužvelgė kiemą ir parodė aukštumėlę tarp trobos ir klėties.
„Aš dirbu darže, mamutė mane stebi“, – Steponas džiaugiasi, kad giminaitė nurodė tinkamiausią erdvę.
Tarabildų giminės menininkai ne kartą viešėjo Raguvoje, džiaugėsi, kad Steponas taip įamžino kūrėjų dinastijos tėvoniją.
„Nebe kas iš gyvųjų likę, tik jaunoji karta. Giedrė mirė prieš trejus metus“, – sako Steponas.
Vyras pasidžiaugia pusseserės dukros Saulės sėkme. Ji sukūrė žmogaus dydžio angelą ir jį „aprengė“ Vilniaus senamiesčio vaizdais. Angelas stovi vienoje iš Los Andželo aikščių.
Giminės susibūrimai retėja
Kai sodyboje ėmė daugėti eksponatų, ji tapo Raguvos įžymybe: čia ėmė lankytis turistai, sustodavo pasižvalgyti atsitiktiniai keliautojai, į ekskursiją atvažiuodavo autobusai moksleivių.
Žmonių išsakyti šilti žodžiai nenuėjo užmarštin, Steponas saugo svečių knygą. Joje jau keli šimtai įrašų.
Kol Steponas ir Janina dirbo valdiškus darbus, sodybą puoselėjo tik savaitgaliais ir per atostogas. Dabar Raguvoje gyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Tik tada, kai pasirodo pirmosios šalnos, žiemoti grįžta į miestą.
„Oi, kiek čia visko dar reikia padaryti, tik jėgų nebėra. Susirašau darbų sąrašą, bet vaikai liepia lėtinti tempą, pasižiūrėti į metrikus, o jie rodo jau 75 metus“, – šypteli Steponas.
Ilgus metus buvo tradicija per Žolinę į gražiąją sodybą suvažiuoti gausiai kelių kartų Tarabildų giminei. Pastaraisiais metais susibūrimai retėja, vyresniesiems atkakti jau sunku.
„Kol galėsim su žmona, tol stengsimės sodybą tokią išsaugoti, o kas bus vėliau, negalvojam“, – atsisveikindamas prie vartelių taria Steponas.
