Pirmasis daržininko mėgėjo išbandytas būdas:
„Daigus sodinu ne vertikaliai, kaip įprasta, o gulomis. Į iš anksto paruoštą vagą dedu ne tik šaknį, bet ir du trečdalius ūglio, nuo jo pašalinęs lapus. Užpilu 10–12 cm dirvos sluoksniu.
Augalą sodinu griežtai iš pietų į šiaurės pusę, kad augdamas stiebtųsi į saulę, išsitiestų ir augtų vertikaliai.
Iš užpilto žemėmis stiebo greitai išauga šaknys, kurios įsilieja į bendrą augalo mitybos sistemą. Beje, šios pridėtinės šaknys dydžiu ir veiksmingumu keletą kartų pranoksta pagrindinę.“
Antrasis būdas:
„Jis – dar paprastesnis ir prieinamas bet kokiam daržininkui. Siūlau kai kuriuos pomidorų ūglius ne šalinti, o panaudoti tam, kad šaknų sistema būtų stipresnė.
Pirmųjų šoninių ūglių nešalinu – leidžiu ataugti ilgesniems. Nuo jų nuplėšiu lapus, prilenkiu prie žemės ir pridengiu 10–12 cm storio dirvos sluoksniu.
Šie ūgliai greitai auga ir jau po mėnesio juos sunku atskirti nuo pagrindinio augalo tiek aukščiu, tiek nuskinamų vaisių skaičiumi. Įdomu tai, kad pirmiausia pomidorai pradeda atsirasti arti žemės.“
Ar galima pasinaudoti šiuo metodu, jei pomidorų daigai jau pasodinti į gruntą įprastu būdu?
„Jei namų sąlygomis negalima išauginti storus stiebus turinčių daigų, tuomet daigus reikia sodinti vertikaliai į neapšildomo šiltnamio gruntą. Kurį laiką reikia leisti jiems sustiprėti. Prasidėjus derėjimui juos persodinu pagal savo metodą – gulomis. Beje, pomidorai ne tik nebijo dažnų persodinimų, priešingai, jiems patinka.
Po kiekvieno persodinimo pomidorai dar geriau įsišaknija, labai greitai tvirtėja, greitai auga ir gausiai mezga vaisius.“
