Pirmasis daržininko mėgėjo išbandytas būdas:
„Daigus sodinu ne vertikaliai, kaip įprasta, o gulomis. Į iš anksto
paruoštą vagą dedu ne tik šaknį, bet ir du trečdalius ūglio, nuo jo
pašalinęs lapus. Užpilu 10–12 cm dirvos sluoksniu.
Augalą sodinu griežtai iš pietų į šiaurės pusę, kad augdamas
stiebtųsi į saulę, išsitiestų ir augtų vertikaliai.
Iš užpilto žemėmis
stiebo greitai išauga šaknys, kurios įsilieja į bendrą augalo
mitybos sistemą. Beje, šios pridėtinės šaknys dydžiu ir veiksmingumu keletą
kartų pranoksta pagrindinę.“
Antrasis būdas:
„Jis – dar paprastesnis ir prieinamas bet kokiam daržininkui. Siūlau
kai kuriuos pomidorų ūglius ne šalinti, o panaudoti tam, kad šaknų
sistema būtų stipresnė.
Pirmųjų šoninių ūglių nešalinu – leidžiu ataugti ilgesniems. Nuo
jų nuplėšiu lapus, prilenkiu prie žemės ir pridengiu 10–12 cm
storio dirvos sluoksniu.
Šie ūgliai greitai auga ir jau po mėnesio juos sunku atskirti nuo
pagrindinio augalo tiek aukščiu, tiek nuskinamų vaisių skaičiumi. Įdomu
tai, kad pirmiausia pomidorai pradeda atsirasti arti žemės.“
Ar galima pasinaudoti šiuo metodu, jei pomidorų daigai jau pasodinti į
gruntą įprastu būdu?
„Jei namų sąlygomis negalima išauginti storus stiebus turinčių daigų,
tuomet daigus reikia sodinti vertikaliai į neapšildomo šiltnamio
gruntą. Kurį laiką reikia leisti jiems sustiprėti. Prasidėjus derėjimui
juos persodinu pagal savo metodą – gulomis. Beje, pomidorai ne
tik nebijo dažnų persodinimų, priešingai, jiems
patinka.
Po kiekvieno persodinimo pomidorai dar geriau įsišaknija, labai greitai
tvirtėja, greitai auga ir gausiai mezga vaisius.“