Ankstyvosios salotos
Salotos vertinamos dėl švelnaus skonio ir dietinių ypatybių. Kaip kultūrinį augalą jas jau augino graikai, romėnai, bizantiečiai. Viduramžiais salotos pasirodė Ispanijoje ir Prancūzijoje, o paskui papilto visose Europos šalyse.
Salotose gausu mineralinių medžiagų: ypač kalio, magnio, natrio, fosforo, geležies, vitamino C, karotino, karotinoidų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Salotose esama pusantro procento baltymų ir tik pusantro procento angliavandenių. Jose mažai kalorijų, cukrų ir organinių rūgščių. Tamsialapės rūšys pasižymi šešis kartus didesniu vitamino A kiekiu ir tris kartus – vitamino C.
Veislių įvairovė
Salotos skirstomos į lapines: „Zoltan“, „Lollo Bionda“, „Grand Rapids“, „Rosela“, gūžines: „Merveille D’hiver“, „Rouge Grenobloise“, „Maximo“, „Lobela“, „Larsen“ ir romėniškąsias „Little Gem“, „Galander“, „Intred“. Salotos gali būti ne tik žalios spalvos, bet ir rausvos, tokios rūšys yra „Lolla Rossa“, „Gaugin“, „Roden“, „Maiko“.
Lapinės salotos užauga per 35–45 dienas, gūžinės – per 55–95 dienas, romėniškosios – per 70–100 dienų nuo daigų pasirodymo. Nuo to, kokiomis sąlygomis dygsta salotų sėklos, priklauso būsimas derlius. Geriausiai jos dygsta +8–15 0C temperatūroje, jei ji aukštesnė kaip +23 0C, salotos iš viso nedygsta. Kai lyja lietus ar labai saulėta, salotų skinti nepatariama, nes jos praranda maistinę vertę ir pradeda pūti. Šios rūšies salotų lapų kraštelis paprastai būna daugiau ar mažiau garbanotas, iš visų salotų jos užauga greičiausiai.
Lapinės salotos dera su įvairiais užpilais, puikiai tinka salotoms su mėsa, žuvimi ir sūriais.
Tam, kad jų derlius būtų ankstyvas, salotos sėjamos į negilius griovelius šiltnamyje. Pjaunamosios salotos sėjamos eilutėmis paliekant 15 cm atstumą tarp eilučių. Tiesiai į dirvą salotas rekomenduojama sėti balandžio–gegužės mėnesį. Sėjama eilutėmis, negiliai, paliekant 20–30 cm tarp eilučių. Pirmą kartą, paliekant tarp augalų 20 cm atstumą, retinamos, kai turi vieną – du tikruosius lapelius, antrą kartą – kai turi 8–9 lapelius. Galima sodinti ir daigelius išaugintus šiltnamyje.
Selekcininkai išvedė ir naują salotų tipą – Salanova – nupjovus tokias salotas prie šaknies – salotų turėsime pilną dubenį. Be to, jų papildomai nereikia smulkinti, mat jos išsiskirsto atskirais smulkiais lapeliais ir yra labai dekoratyvios.
Taip pat salotoms auginti yra taikomas naujas būdas – „baby leaves“ – jauni lapeliai. Tokios salotos sėjamos daug tankiau ir pjaunamos kai lapeliai būna 5-7 cm – maždaug po mėnesio nuo sudygimo, jų taip pat nereikia smulkinti.
Gūžinės „Iceberg“ tipo – tvirtos, švelnaus skonio. Tinkamai laikomos, ilgai nevysta ir negenda, išlieka traškios. Idealiai tinka salotoms su vištiena, lašiša, jautiena, mėlynųjų pelėsių sūriais. Norint anksčiau sulaukti jų derliaus geriau auginti daigais. Sėklos eilutėmis (5 cm atstumu tarp eilučių) sėjamos į daigyklas ar kitas talpyklas, pripildytas durpių substrato. Jei yra galimybė, salotų sėklas sėkite į durpines tabletes po vieną dvi sėklas.
Pasėjus rekomenduojama pridengti daigyklą plėvele, paskui kasdien atidengti. Į nuolatinę auginimo vietą daigai sodinami, kai turi penkis-šešis tikruosius lapelius, paliekant 20 cm atstumą tarp augalų ir 30 cm tarp eilučių. Daigai sodinami tokiame pat gylyje, kaip augo daigyne.
„Sviestinės“ gūžinės salotos – dėl švelnaus skonio idealus pasirinkimas salotoms su vaisiais, mėlynųjų pelėsių ir ožkų pieno sūriais.
Romaninės arba romėniškosios – traškiais lapais, mėsingos. Itin tinkamos klasikinėms „Cezario“ salotoms su ančiuvių padažu.
Kodėl apkarsta?
Neretai skundžiamasi, kad salotos apkarsta. Svarbu žinoti, kad tai šiek tiek lemia veislė, taip pat augalo amžius – peraugusios būna ne tokios gardžios, o labiausiai – vandens stygius: salotoms būtina drėgna žemė ir drėgnas oras. Todėl esant šiltam orui jas tenka laistyti kasdien, jei vėsu – porą kartų per savaitę. Geriau tai daryti vakare, besileidžiant saulei, stengtis, kad ant lapų nepatektų vandens, nes šie ims pūti. Patarimas: žemė ilgiau išliks drėgna, jei duobeles aplink salotas užbersite durpėmis ar nušienauta žole.
Naudingieji špinatai
Špinatai – vienmečiai balandinių šeimos dvinamiai augalai. Jie kildinami iš Mažosios ir Vidurinės Azijos, Persijos. Europą špinatai pasiekė viduramžiais per Ispaniją. Dėl savi vertingųjų savybių Prancūzijoje iki šiol vadinama daržovių karaliumi ir skrandžio šluota.
Špinatai vertinami už lapuose esančias naudingas medžiagas. Teigiama, kad reguliariai valgant jų stabdomas piktybinių auglių vystymasis. Juos naudinga valgyti sergant nervų sistemos ligomis, išsekimu, mažakraujyste, anemija, hipertonija, cukriniu diabetu, gastritu. Pasižymi laisvinamuoju, šlapinimąsi skatinančiu, priešuždegiminiu poveikiu.
Špinatai plačiai naudojami dietologų ir vaikų mitybos racione, nes juose gausu beveik visų žinomų vitaminų, mineralinių druskų, ypač geležies. Jie lengvai įsisavinami. Šviežias špinatas turi 2,3 proc. baltymų, 1,7 proc. angliavandenių, 0,3 proc. riebalų, 0,6 proc. ląstelienos ir 93,3 proc. vandens. Daug provitamino A (karotino), vitamino C ir B grupės vitaminų.
Tiesa, špinatai – kiek prėsko skonio, todėl dažniausiai naudojami pertrinti – sriuboms ar salotoms. Puikiai dera su kiauliena, muskato riešutais, sūriu, pomidorais.
Kur ir kada sėti?
Špinatai turėtų būti auginami gerai įdirbtoje, derlingoje žemėje. Labiausiai tinkamas gerai drėgmę laikantis, tačiau neįmirkęs humusingas neutralaus pH priemolis, o smėlingoje dirvoje špinatus teks gausiai laistyti. Jei dirva rūgšti, teks naudoti kalkes. Geriausia sodinti po organinėmis trąšomis tręštų bulvių, kopūstų. Ankstyvam ir vėlyvam derliui turi būti parenkamas šviesus plotas, apsaugotas nuo šiaurės ir rytų vėjų.
Špinatai yra atsparūs šalčiui, nes sėklos dygsta ir esant vos +4 C, daigai ir suaugę augalai ištveria šalnas iki – 6 C. Žinoma, tinkamiausia jų augimo temperatūra + 15 C. Tokiomis sąlygomis špinatai užauga per 30-45 dienas. Todėl rekomenduojama juos sėti balandžio pradžioje. Nors dabar galima rasti ir veislių, kurios gerai auga ir vasarą. Špinatus taip pat galima sėti ir rudenį.
Sėklelės sėjamos 1 kv./m – 30 g. Jos sudedamos į šlapią skudurėlį, pamerkiamos į silpną kalio permanganato tirpalą, ištraukus palaukiama, kol išbrinks. Pasinaudojus šiuo patarimu daigai pasirodys 4-5 dienomis greičiau. Tiesa, prieš sėjant sėklos padžiovinamos, kad nesuliptų. Sėjama 4-5 eilių juostomis, atstumai tarp juostų 50 cm, tarp eilių 20 cm. Daromi 4 cm gylio grioveliai, suberiamos sėklos kas 2-3 cm. Paviršius išlyginamas, kad sėklos būtų apie 2 cm gylyje.
Pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams geresnį derlių galima gauti palaisčius kalio arba amonio salietros tirpalu (10 l /20g). Špinatai labai reiklūs drėgmei, todėl laistomi gausiai: apie 20 l per savaitę 1 m2, geriausia vakare. Paaugę (3-4 savaitės po pasėjimo) špinatų daigai retinami – paliekami 8-10 cm tarpai.
Derlius imamas tada, kai užauga 5-6 lapai. Apatiniai lapai skabomi arba nupjaunamas visas augalas prieš imant formuotis žiedynui.
Ridikėliai valgomi ir su lapais
Istorikai teigia, kad ridikėliai yra kilę iš Egipto ir Kinijos, per Graikiją paplito Europoje. Jie gerokai vėlyvesnės kilmės, greičiausiai išvesti selekcijos būdu iš ridiko viduramžių Europoje. Šiais laikais darže sutinkami apvalūs, pailgi, rožiniai, violetiniai, raudoni, balti, aštresnio ar švelnesnio skonio šakniavaisiai.
Tai – viena pirmųjų pavasario daržovių, puiki priemonė nuo pavasarinės avitaminozės. Juose gausu vitaminų C, B1, B2, PP , įvairių fermentų, kalio, natrio, geležies, fosforo.
Taip pat apstu baltymų, jie pasižymi antiseptinėmis savybėmis, kadangi juose yra garstyčių aliejaus, kurio kartokas skonis puikiai dera ruošiant salotas ir mėsos patiekalus. Patarimas: kas dar nežinojote, valgomi ir ridikėlių jauni lapai, jie yra net turtingesni vitaminų ir mineralinių medžiagų. Ridikėliai gerina apetitą, maistinės skaidulos šalina iš organizmo cholesterolį, sunkiuosius metalus.
Greitai auga
Ridikėliai – greitai auganti daržovė, gali būti auginama kaip priešsėlis prieš vėlyvesnes kultūras, pavyzdžiui,pomidorus, agurkus. Ankstyvos veislės subręsta per 18-30 dienų nuo išdygimo, vidutinio ankstyvumo per 35-40 dienų.
Galima gauti keletą derlių per metus. Tinkamiausios yra lengvesnės, purios ir derlingos dirvos, geriausia – priesmėlis, prasčiau – priemolis. Priemolio dirvose reikėtų įterpti pusę kibiro komposto kvadratiniam metrui.
Ruošiant dirvą negalima naudoti šviežių organinių trąšų, mat tuomet ridikėliai augins lapus, ne šakniavaisius. Gali būti auginami lauke ir šiltnamiuose. Auginimui turėtų būti parinkta saulėta vieta. Kitu atveju, šešėlyje auga lapai, o šakniavaisiai bus smulkūs.
Lysvės daromos neaukštos, iki 10-12 centimetrų. Sėjamos sausos ir pamirkytos sėklos, pirmą kartą – pasitraukus įšalui. Šios daržovės atsparūs šalčiui, ima augti esant 4-5 laipsnių temperatūrai, ištveria šalnas iki 2-6 laipsnių. Tinkamiausia augimo temperatūra 18-22 laipsniai šilumos. Ridikėliai sėjami kovo pabaigoje, balandžio pradžioje. Iki pirmojo tikrojo lapelio susiformavimo galima uždengti plėvele, vėliau uždengti nebent prieš šalnas. Per šiltai laikomų ridikėlių lapai auga geriau.
Tarpai tarp ridikėlių eilių 8-10 centimetrų, tarp ridikėlių 4-5 centimetrai. Didesnius šakniavaisius vedančioms veislėms atstumai daromi didesni. Sėjama į pusantro-dviejų centimetrų gylį. Atstumai rašomi kiekvienos konkrečios veislės auginimo rekomendacijose.
Norint gauti derlių, ridikėliai sėjami kas penkiolika dienų iki gegužės pabaigos, dienai pailgėjus ridikėliai pernelyg greitai auga, ima žydėti ir pasidaro netinkami naudoti. Išaugus pirmajam tikrajam lapeliui turi būti retinami. Daigai paliekami kas 4-5 centimetrai, nepakankamai išretinus gero ridikėlių derliaus neverta tikėtis.
Sureguliuojančios skysčių balansą cukinijos
Cukinijos kilusios iš Italijos su mažesniais, švelnesnės odelės ir minkštesniu vidumi vaisiais. Jos ištvermingesnės nepalankioms metereologinėms sąlygoms ir dera gausiau už aguročius. Jos itin mėgstamos Vakarų Europoje ir Amerikoje. Lietuvoje jų auginimo bumas prasidėjo dar prieš nepriklausomybės atgavimą.
Naudingiausia cukinijų savybė – sureguliuoti vandens balansą organizme. Cukinijos padeda pašalinti iš organizmo druskų perteklių, pasižymi šlapimą varančiu poveikiu. Tinka ir dietinei mitybai: galima nesibaiminant dėl nereikalingo svorio suvalgyti per dieną iki pusantro kilogramo.
Ypač švelniai virškinimo traktą veikia troškintos cukinijos ir jų pudingas. Cukinijos beveik niekada nesukelia alerginių reakcijų, todėl šias daržoves gali drąsiai vartoti tiek vaikai, tiek suaugusieji.
Nereiklios dirvožemiui
Užauga per 50-70 dienų. Cukinijų šaknų sistema yra sekli, todėl iš dirvos neišnaudoja visų maisto medžiagų. Sausrų metų augalai vysta, tad reikia laistyti, ypač jaunesnius augalus.
Cukinijos nėra reiklios dirvožemiui, ištvermingesnės nepalankiems orams, tačiau geriausiai, žinoma, auga derlingame, greitai įšylančiame, laidžiame orui ir vandeniui lengvo priemolio dirvožemyje.
Ši daržovė mėgsta šilumą, todėl lauke ji sėjama kai dirva 10 cm gylyje jau yra įšilusi. Rekomenduojama cukinijas sėti gegužės – birželio mėnesiais. Jos gali būti sėjamos tiesiai į žemę arba pasibaigus šalnoms sodinamos lysvėje daigais. Lysvėje daigus sodinkite 60-70 cm tarpais. Tokiu pat atstumu sėjamos sėklos bei retinama. Sėklas sėkite trijų sėklų skersmens gylyje.
Cukinijas geriausia auginti po ankštinių augalų, svogūnų, pomidorų, ankstyvųjų kopūstų, bulvių ir porų. Nepatartina jų auginti toje pačioje vietoje 3-4 metus iš eilės arba po kitų moliūginių daržovių.
Lysves rekomenduojama mulčiuoti kompostu arba šiaudais, nupjauta žole, daržo atliekomis, kurios maitina mikroorganizmus ir aktyvina jų veiklą. Mulčias aprūpina dirvą maisto medžiagomis, apsaugo nuo perdžiūvimo, padeda palaikyti pastovią dirvos temperatūrą, stabdo piktžolių plitimą. Patartina mulčią užberti plonu sluoksniu, antraip jis pradės pūti ir nemaitins mikroorganizmų.
Pasirūpinkite apdulkinimu
Svarbu žinoti, kad moliūginių daržovių žiedai yra vienalyčiai – vyriški arba moteriški. Jie rytą žiedai išsiskleidžia – vakare jau nužydi. Tai gali tapti menko derliaus priežastimi, mat per tokį trumpą žydėjimo laiką moteriški žiedai tiesiog nespėja apsidulkinti.
Patarimas: jei norite derėjimą padidinti keleriopai, žiedus apdulkinkite dirbtinai. Tam reikia, geriausia iš ryto, nuskinti vyrišką žiedą ir, nuskabius žiedlapius, patepti išsiskleidusius moteriškus žiedus. Tik svarbu, kad ant piestelės viršutinės dalies purkos žiedadulkių patektų iš visų pusių. Priešingu atveju užsimezgęs vaisius augs kreivas, gali tiesiog nudžiūti.
Tokiu nesudėtingu būdu moliūginių daržovių derlingumą galima padidinti penkis šešis ar net daugiau kartų. Neapvaisintų užuomazgų beveik nebūna.
Vertingi moliūgai ir jų sėklos
Moliūgai – vienmečiai žoliniai augalai, prieš mūsų erą auginti Pietų Amerikoje. Iš Teksaso valstijos, kur jie buvo pradėti kultivuoti, viduramžiais. pateko į Europos žemyną. Plačiai auginami visuose žemynuose. Moliūgų vaisių būna labai įvairaus dydžio, formų ir spalvų, sveriančių nuo kelių šimtų gramų iki 800 kg. Amerikoje vyksta šioms daržovėms skirti konkursai, kur pristatomi neįtikėtino dydžio gigantai.
Gana tvirtos konsistencijos moliūgo minkštime yra per 80 proc. vandens, 5-20 proc. angliavandenių, taip pat 10-20 mg vitamino C, reikalingo imuninei sistemai stiprinti, dėmesiui sutelkti ir gerai nuotaikai palaikyti.
Aptinkama vitamino B, reguliuojančio nervų sistemos veiklą, B2 ir B6, svarbių baltymų sintezei, B3 – reikalingo deguonies apykaitai ląstelėse, tolio rūgšties ir vitamino K, būtinų augimui, kraujodarai ir ypač daug, kuris organizme, virsta vitaminu A ir saugo akis, odą ir kaulus nuo per ankstyvo senėjimo. Minkštime gausu ir mineralinių medžiagų: geležies, mangano ir fosforo, natrio ir kalio bei mikroelementų – vario, kobalto, kremnio ir kt. Moliūgai taip pat užaugina labai daug vertingų sėklų, kuriose susikaupia per 36-52 proc. riebiųjų aliejų.
Jautrūs šalnoms
Moliūgai gerai auga trąšioje, turinčioje nors šiek tiek humuso, nerūgščioje, purioje, greitai įšylančioje dirvoje. Dirva moliūgams turi būti giliai įdirbta. Mėgsta šilumą, todėl jiems auginti parenkama nuo vėjų apsaugota, gerai apšviesta, saulėta ir šilta vieta. Patariama sodinti prie pietinės pastatų sienos, patvoriuose arba šalia komposto. Geriausia moliūgus auginti po daugiamečių žolių, javų, bulvių, kopūstų, ankštinių daržovių.
Moliūgų vegetacija trunka nuo 80 iki 120 dienų.Dauguma moliūgų gerai laikosi per žiemą- kai kurias veisles galima išlaikyti iki balandžio – gegužės mėnesio.
Moliūgai jautrūs šalnoms, todėl sėjami vėlai, pradėjus žydėti alyvoms (kai dirva sušyla iki 12-13 laipsnių). Patarimas: sudygsta greičiau, kai sėklos prieš sėją pabrinkinamos dvi-tris valandas 45-50 laipsnių vandenyje. Tada jas reikia susukti į drėgną audinį ir dvi tris dienas iki sėjos palaikyti kambario temperatūroje.
Į šaltą dirvą pasėtos sėklos ne dygsta, bet pūva. Moliūgai sėjami taip, kad būtų apžerti 3-4 cm žemės sluoksniu. Rekomenduojama į kiekviena duobutę pilti pusantro-du litrus šilto vandens, dėti po tris sėklas ir užberti kompostu. Atstumas tarp augalų – vienas metras.
Sudygus daigams ir susiformavus vienam dviem tikriesiems lapeliams, toliau augti paliekamas tik vienas – stipriausias didžiojo moliūgo augalas.
Norint gauti ankstyvą ir gausų moliūgų derlių, sodinami iš anksto išauginti daigai. Sėklos daigams balandžio viduryje sėjamos tiesiai į polimerinius puodelius, pripildytus paruošto durpių mišinio. Daigai, turintys 3-4 tikruosius lapelius, į dirva sodinami tik gegužės pabaigoje. Daigai sodinami iki pirmųjų sėklaskilčių. Jei reikia – pridengiami.
Ant vieno moliūgo augalo leidžiama augti ne daugiau kaip dviems-trims vaisiams. Tada jie užauga laibai dideli, o kiekvieno augalo derliaus masė nesumažėja. Nereikalingi vaisiai šalinami tada, kai paliekamieji jau yra užaugę iki teniso kamuoliuko dydžio. Patrumpinami ir stiebai, paliekant virš paskutinio vaisiaus po du lapus. Kol moliūgų lapai užskleidžia dirvą, purenami tarpueiliai, naikinamos piktžolės.
Moliūgai labai reiklūs drėgmei, tad per sausrą juos būtina laistyti.
