Mokslininkai priskaičiuoja apie tūkstantį rododendrų rūšių ir apie 12 tūkst. veislių. Austrijoje, Vengrijoje, Danijoje yra net įkurti rododendrų parkai, kuriuose sukauptos didžiulės kolekcijos.
Rododendrai ar azalijos?
Latvijoje rododendrariumui įkurti parinkta artima natūralioms augimvietėms vieta – pušyne prie vandens telkinių. Lietuvoje didžiausia ir seniausia kolekcija yra sukaupta Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode.
VU Kairėnų botanikos sode taip pat yra rododendrynas. Tai teritorija pušyne, didžiausią jos dalį užima visžaliai rododendrai ir azalijos, kurių daugiausia žydi birželio mėnesį.
Gerai prižiūrimi rododendrai – nepamainoma sodybos puošmena.
Rododendrai klasifikuojami į visžalius, kurių lapai žali ir vasarą, ir žiemą, pusiau visžalius, kurie žiemą numeta dalį lapų, o dalis lieka žiemoti ant šakų, ir vasaržalius, kurie žiemą numeta visus lapus.
Mėgėjai ir kolekcionieriai paprastai visžalius augalus vadina rododendrais, o vasaržalius ir pusiau visžalius – azalijomis.
Kokią vietą ir dirvą parinkti?
Šiems augalams labai svarbu parinkti nuolatinę augimo vietą. Rododendrai geriausiai auga ir daugiausia jų rūšių randama kalnuotose pasaulio vietose, kur pakankamas oro drėgnumas, pralaidi orui ir vandeniui dirva, gausu maisto medžiagų. Lietuvoje natūralių rododendrų augimviečių nėra, todėl šiems augalams būtina sudaryti augimo sąlygas, panašias į natūralių augimviečių.
Dirvos pH turėtų būti vidutinis – 4,5–5,5. Nedideli nukrypimai į vieną ar kitą pusę nelabai pakenks, tačiau šarminėje dirvoje rododendrai auga lėtai, nežydi, juos puola ligos ir kenkėjai. Tokioje dirvoje, galima sakyti, augalai tik egzistuoja, o vėliau neišvengiamai žūsta, nes nepasisavina reikalingų medžiagų. Nedidelė išimtis – žvynuotasis (ferugineum), plaukuotasis (hirsutum) ir kamčiatkinis (camchaticum) rododendrai, kurie gali augti ir šarminėje dirvoje.
Dirvos rūgštingumą galima palaikyti cheminėmis medžiagomis – 10 l vandens + 5 mg sieros rūgšties. Rūgštis pilama į vandenį. Laistant tokiu tirpalu keletą kartų per sezoną galima palaikyti optimalų dirvos rūgštingumą. Tačiau tai yra nesaugu, geriau naudoti specialiai rododendrams skirtas trąšas su dirvos parūgštintoju.
Auginant rododendrus miškingose vietose reikia naudotis galimybe ir mulčiuoti natūraliomis organinėmis medžiagomis – pušų spygliais, žieve, ąžuolo lapais, kiminų durpėmis. Taip prižiūrimi augalai geriau augs, nes bus palaikoma pastovi temperatūra šaknų plote, jos neperkais ir ne taip greitai išgaruos drėgmė, kuri yra labai svarbi rododendrams dėl jų smulkių šaknelių, labai greitai reaguojančių į drėgmės trūkumą.
Rūgštingumą galima pasitikrinti pH matuokliu: juostele ar specialiu matavimo prietaisu.
Rododendrų šaknų sistema yra tanki, kompaktiška, paviršinė, todėl pakanka negilaus derlingo dirvos sluoksnio. Jis susideda iš augalų liekanų, supuvusių lapų, šakelių, žievės. Toks substratas pakankamai derlingas, palaiko drėgmę, gerina aeraciją.
Rododendrus sodinant priesmėlio dirvoje, būtina pastarąją pagerinti pridedant organinių medžiagų: kiminų durpių, medžių lapų, ypač tinka pušų ir maumedžių spygliai, smulkintos medžių žievės, žolės, perpuvęs mėšlas. Priemolis ir molis auginti rododendrus visai netinka. Įdėjus pastangų ir nusausinus bei pagerinus organinėmis medžiagomis, tokia dirva tampa laidi vandeniui ir orui. Taip paruošti dirvą geriausia iš rudens, o augalus sodinti pavasarį.
Sodinant tik keletą augalų, nebūtina gerinti visos dirvos – galima jiems paruošti tik sodinimo duobes. Iškasama duobė turi būti keturis kartus didesnė negu šaknų sistema. Duobės užpildomos rododendrams tinkamu substratu. Mulčiuoti reikia kasmet. Bet kokiu atveju sodinant rekomenduojama naudoti rododendrams ir kitiems rūgščiamėgiams augalams skirtą substratą.
Būtina pasirūpinti ir geru drenažu, kad būtų purus dirvožemis. Sunkesnėje dirvoje duobės dugne reikia įrengti apie 10 cm drenažo sluoksnį iš stambaus žvyro, nes rododendro šaknys greitai neigiamai reaguoja į užmirkimą. Nuolat palaikyti drėgmę ir pakankamą organinių medžiagų kiekį dirvožemyje – ypač viršutiniame sluoksnyje.
Mulčias aplink augalus turėtų būti taip pat lengvas ir purus. Tam puikiai tiks spygliai.
Būtina ir pakankamai šviesos, kuri reikalinga formuotis žiedams, ir dalinis pavėsis – kuo stambesni lapai, tuo didesnis pavėsis. Tiesa, azalijos gali augti saulėtose vietose ir daliniame pavėsyje.
Visos rekomendacijos skirtos tiek rododendrams, tiek azalijoms. Azalijos yra ištvermingesnės šalčiams, kadangi žiemai numeta lapus.
Kaip prižiūrėti žiemą?
Tiesa, visžaliams rododendrams, ypač jauniems, reikia pagalbos, kad jie išgyventų žiemą, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, o žemė sušąla. Šie augalai garina drėgmę ir žiemos mėnesiais, todėl dalį jos praranda per lapus, ypač šiltomis, vėjuotomis dienomis. Kai žemė sušalusi, rododendrų šaknys negali pasiimti drėgmės ir jos kompensuoti, dėl to nutrūksta vandens tiekimas. Nors šis sutrikimas ne iš karto matyti, tačiau vėliau paaiškėja, kad šakos arba visas augalas jau miręs.
Ypač atvirose vietose rododendrus reikėtų pridengti nuo aštrių ir džiovinančių vėjų. Galima aplink krūmą apsmaigstyti eglišakių taip, kad jos sudarytų pavėsį, bet nesiliestų prie augalo. Kai šąla, rododendrai susuka lapus, o kai atšyla – lapai išsitiesia. Kai lapai su kuo nors liečiasi, procesas nebevyksta. Augalai praranda atsparumą šalčiui. Yra daug dekoratyvių rūšių, kurios neturi šios savybės, bet mūsų sąlygomis tokie rododendrai nušąla.
Dar krūmą apsaugoti galima pastatant užuovėją. Paprastą užuovėją galima pastatyti įkalus tris ar keturis kuolus į žemę aplink augalą ir prie kuolų vinimis ar kilpelėmis pritvirtinus agroplėvelės ar panašaus audinio. Viršus būtinai turi būti atviras, kad gautų visus kritulius.
Jeigu augalas labai didelis, lengviau sukonstruoti dviejų sienelių ar V raidės formos užuovėją. Ją statykite taip, kad jos sienelės stovėtų vyraujančio vėjo kryptimi. Nenaudokite polietileno plėvelės, nes ji neleidžia orui cirkuliuoti ir šiltomis dienomis augalas gali perkaisti ir žūti.
Rododendrai geriausiai auga apdėti mulčiu ištisus metus, nes jis slopina piktžolių dygimą, išsaugo drėgmę, o irdamas gamina maisto medžiagas. Kiekvienais metais vėlų rudenį reikia pridėti mulčio taip, kad jis pasiektų apatinius lapus.
Yra tikimybė, kad per tokį sluoksnį šaltis nepasieks žemės ir ilgiausios šaknys nuolat gaus drėgmės. Storas mulčio sluoksnis žiemą taip pat apsaugos paviršines šaknis nuo permainingo oro – šalčio ir atlydžio. Ąžuolo lapai, pušų spygliai, medžio skiedros, sutrinta medžio žievė – puikus mulčias. Geriausia nenaudoti durpinių samanų, nes, kai dirva išdžiūsta, per jas nepatenka vanduo.
Kokiomis trąšomis tręšti?
Rododendrų šaknys yra smulkios, paviršinės, kompaktiškos, todėl labai bijo per didelės mineralinių medžiagų koncentracijos. Ilgą laiką galvota, kad pasodinus rododendrus į tinkamą dirvą, dėl lėto jų augimo jų tręšti nereikia. Dabar daug auginimo praktikos turintys augintojai teigia, kad visgi tręšti reikia ir jaunus augalus, ir suaugusius.
Azotas ypač reikalingas pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje, kai augalai intensyviai auga. Fosforas labai svarbus žydint ir formuojantis žiediniams pumpurams. Kalis būtinas visą vegetacijos laikotarpį, nes stimuliuoja visų kitų maisto medžiagų pasisavinimą. Taip pat fosforas ir kalis svarbus generatyvinių pumpurų vystymuisi, sėklų susidarymui, pagreitina ūglių brendimą. Taip augalas geriau pasiruošia žiemai. Geriausia tręšti perpuvusiu mėšlu, tik jokiu būdu nereikia giliai perkasti, nes pažeisim paviršinę šaknų sistemą. Įterpti galima tik lengvai papurenant dirvą. Tręšiant mineralinėmis medžiagomis reikia rinktis trąšas, skirtas rūgščiamėgiams augalams: amonio sulfatą, fosforą, kalio sulfatą, magnio sulfatą. Svarbu vengti trąšų, turinčių chloro, nes jis stabdo kitų maisto medžiagų pasisavinimą.
Tręšti reikia pradėti anksti pavasarį – jau kovo–balandžio mėnesį, o baigti iki liepos vidurio ar pabaigos, kad spėtų subręsti ūgliai.
Gera patirtis – tręšti du kartus: anksti pavasarį ir iškart po žydėjimo. Anksti pavasarį – 1 kv. m dirvos arba 1 m aukščio augalui – 20 g superfosfato, 20 g kalio. Sulfato ir 40 g amonio sulfato, arba 50 g amonio sulfato ir 50 g magnio sulfato. Dėl patogumo įsigykite specialiai rododendrams skirtų trąšų.
Po žydėjimo kvadratiniam metrui dirvos arba 1 m aukščio augalui – 10 g superfosfato, 10 g kalio.
Patogiausia tręšti kompleksinėmis, specialiai rododendrams skirtomis trąšomis su mikroelementais. Jas naudoti gamintojo rekomenduojamais kiekiais.
Kokių ligų saugotis?
Kai rododendrai yra auginami pagal rekomenduojamas taisykles, jiems sudaromos optimalios augimo sąlygos, jie būna atsparūs ir neserga.
Jei pažeidžiamas dirvos pH, aeracija, atsiranda drėgmės trūkumas, netinkamai parenkama vieta augti arba netinkamai tręšiama, rododendrai silpsta, juos puola ligos.
Pagrindinės grybinės ligos pasireiškia lapų dėmėtumu, ūglių, lapų džiuvimu, butonų puviniu.
Paprastai ligos prasideda nuo lapų, ant kurių atsiranda rudų įvairaus dydžio dėmių, vėliau liga apima ūglius, ir šakos nudžiūsta. Ta pačia liga neretai serga ir alyvos, nuo kurių rododendrai gali užsikrėsti. Džiūstančius lapus, ūglius, šakas reikia šalinti ir sudeginti. Prieš grybines ligas augalus per vegetaciją profilaktiškai siūloma nupurkšti fungicidais, o atsiradus židiniams purškimus kartoti kas 10 –15 dienų.
Gali įsimesti butonų puvinys. Sergančių augalų butonai paruduoja ir nukrenta, gali pradėti džiūti ir ūgliai. Purškiama fungicidais, turinčiais cinko.
Neinfekcinės ligos paprastai atsiranda pažeidus rododendrų auginimo agrotechniką. Pavasarinis lapų nudegimas nuo saulės galimas, kai auginama netinkamai parinktoje vietoje. Tokiu atveju reikia bent pavasario laikotarpiu sukurti laikiną pavėsį.
Galima ir chlorozė. Ji atsiranda, kai augalai auginami šarminėje terpėje, todėl rekomenduojama parūgštinti dirvą iki normos pH 4,5–5,5.
Azoto badas – šviesėja lapai, jauni ūgliai lėtai auga, būna ploni, nesusiformuoja žiediniai pumpurai. Vasaros pabaigoje gali pradėti kristi lapai ir lieka tik šiųmečiai lapai. Būtina patręšti azotinėmis trąšomis.
Drėgmės trūkumas liepos–rugpjūčio mėnesiais – augalas gali nesuformuoti žiedinių pumpurų kitų metų žydėjimui.
