Trečius metus gyvuojančios jo šviestuvų ir objektų namams studijos „Indi“ tikslas – kurti estetiškus ir nekenksmingus aplinkai šviestuvus bei objektus.
„Studija atsirado iš noro įgyvendinti savo idėjas, užpildyti lietuviškos dizaino rinkos nišas ir kartu eiti kitokiu keliu“, – žurnalui „Stilius“ papasakojo vienas jos įkūrėjų S.Tarvydas.
Originalią studiją jis kūrė su žmona Juste. Kartu sugalvojo pavadinimą, kryptį. Drauge darbuojasi ir dabar. Simonas plėtoja technologijas, kuria daiktų dizainą ir rūpinasi gamyba. Justė užsiima studijos komunikacija.
– Kaip kilo idėja kurti ekologišką verslą? Kokia buvo verslo pradžia – iš kur gavote medžiagų, kaip tobulinote gamybos technologiją?
– Nebuvo minties, kad reikia pradėti būtinai ekologišką verslą. Viskas prasidėjo nuo lengvai prieinamos, pigios, nesunkiai apdirbamos ir dizaino industrijoje neįprastos medžiagos.
Daugiau kaip metus eksperimentavome su popieriaus mase. Visai atsitiktinai atradome neįtikėtinų savybių, kaip antai stebėtiną panašumą į betoną ar akmenį. Medžiaga atrodo sunki, o išties ji lengva. Kilo daug naujų idėjų šią paradoksalią iliuziją panaudoti interjere.
– Ar dabar ekologija – svarbi verslo dalis?
– Mes tai vadiname tvarumu (angl. „sustainability“). Tai kiek platesnė sąvoka. Mums svarbu, kad mūsų gaminiai iš vietinės medžiagos. Jos nereikia atsivežti, naudojame lietuvišką produkciją. Norime kurti dizainą, kuris ne tik būtų originalus, šiuolaikiškas ir estetiškas, bet ir skleistų aplinką tausojančią idėją.
– Kaip gaunate popieriaus gamybai?
– Daugiausia iš draugų, įvairių įmonių. Įmonės dažnai užsisako laikraščių, leidinių, bet vėliau juos dažniausiai išmeta. Kadangi mūsų dizaino specifikai reikalingas kokybiškas laikraštinis popierius, pasisiūlėme surinkti laikraščius ir naudojame kaip žaliavas savo gaminiams. Šiuo metu medžiagų mums pakanka, tačiau didėjant gamybos apimčiai galvojame pradėti bendradarbiauti su didesnėmis kompanijomis, spaustuvėmis.
– Ar yra kūrėjų iš atliekų – Lietuvoje ar pasaulyje, kuriais žavitės, kuriuos gerbiate ir galbūt iš kurių semiatės įkvėpimo?
– Man imponuoja Carolina Alzaga, kuri daro neįtikėtinus šviestuvus iš dviračių ir motociklų grandinių. Jenso Praeto unikalūs baldai iš smulkinto popieriaus. Estų menininkas Mati Karminas kuria baldus iš povandeninių minų korpusų. Lietuvoje žaviuosi Severijos Inčirauskaitės kūryba, keletu įspūdingų Manto Lesausko ekodizaino idėjų bei „Bal Designs“ (Rita Balta) kuriamais lietuviškais suvenyrais iš senų krepšinio kamuolių.
Pasaulyje yra labai daug gerų pavyzdžių. Lietuvoje dauguma atvejų tai pavieniai eksperimentinio pobūdžio bandymai, taip ir netampantys sistema. Šia prasme esame gana išskirtiniai, nuosekliai dirbantys ir siekiantys savo dizainą paversti industrija. Priežastys, kodėl taip sunkiai sekasi išjudėti, – kelios, bet, mano manymu, svarbiausios – nėra tradicijos, nėra pramonę ir dizainą jungiančios grandies, ši sritis neaktualizuota, nes nėra Vyriausybės požiūrio, strategijos.
Pavyzdžiui, mokykloje ar universitete kuriamos neva programos apie ekologiją, rengiami konkursai, renginiai. Viskas apie rūšiavimą. Prineša moksleiviai šiukšlių, padaro skulptūrą ar kitokį „meną“ ir džiaugiasi, kokie ekologiški yra. Visa tai kurį laiką pastovi įstaigų koridoriuose tarp kabinetų, o paskui – kas? „Menas“ vėl keliauja į šiukšlių konteinerius, ir rūpinimasis atliekomis tuo pasibaigia.
Kita vertus, yra menininkų, kurie prisidengę žaliuoju ar ekologišku menu garsinasi, naudojasi eteriu viešiesiems ryšiams. Tarkime, Kauno smaragdinė eglutė iš butelių. Iš informacijos pateikimo, straipsnių buvo galima susidaryti įspūdį, kad autorė padedama savanorių ėjo, rinko butelius ir iš jau panaudotų sukrovė eglę. O iš tiesų – atsivežė krūvą šviežiai pripūstų butelių iš gamyklos. Taigi, užuot panaudojus jau turimas žaliavas, buvo išpūsta keli tūkstančiai naujų butelių, kurie, pasibaigus kalėdiniam laikotarpiui, vėliau buvo perdirbti į kelis tūkstančius plastikinių maišelių.
Dvigubas gamybos procesas, nepasinaudota proga surinkti, panaudoti ir vėliau perdirbti jau esamas žaliavas, galutinis produktas – plastikiniai maišeliai – irgi per daug ekologija nekvepia...
– Kaip vertinate atliekų rūšiavimo padėtį Lietuvoje, lyginant su likusia Europa, ar matote judėjimą pirmyn?
– Padėtis tikrai gerėja – didelis skirtumas matyti įvedus taromatus. Sumažėjo šiukšlių kiemuose, aplinka pasidarė švaresnė ir žmonės pradėjo daugiau rūšiuoti. Tai, kas negali būti išrūšiuota, metama į specialius konteinerius.
Kita vertus, yra ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, norint priduoti senas padangas perdirbti, yra limitas, kiek per metus galima atvežti. Keturios padangos metams! Turi daugiau, teks susimokėti, kad priimtų ir perdirbtų. Kai tokia tvarka, nenuostabu, kad daug jų nusėda daugiabučių kiemuose.
– Kas Lietuvoje nutinka išrūšiuotoms medžiagoms – ar jos visos perdirbamos?
– Dauguma medžiagų perdirbama. Pavyzdžiui, Grigiškės perdirba didelę dalį išrūšiuoto popieriaus savo gaminiams. Tiesa, jiems irgi reikia tam tikros specifikos popieriaus, kurį vėliau maišo su celiulioze ir specialiai apdoroja, kad galėtų gaminti kokybiškas servetėles ir kitokią produkciją. Mums netinka popierius iš perrūšiavimo punktų, nes reikia kokybiško, švaraus laikraštinio popieriaus, netinka laikraščiai – kitoks gaminys, kitokio pluošto reikia.
„Metaloidas“ iš senų padangų gamina guminę grindų dangą, apsauginius kilimus, parkavimosi atitvarus ir kitokias panašias prekes. „Plasta“ užsiima polietileno perdirbimu ir plastiko gaminiais, metalo apdirbimu.
O mes norime, kad aplinkos tausojimo ir švaraus požiūrio į vartojimą idėjos skleistųsi, kad dizaino industrija galėtų kuo plačiau prisidėti prie mūsų visuomenės gyvenimo kokybės gerinimo, švaresnės ir tvarios aplinkos kūrimo. Jei iš pavienių privačių iniciatyvų tai virs valstybiniu požiūriu, viskas bus gerai. Jeigu kiekvienas pilietis turėtų tokį savimonės lygį ir domėtųsi, kas vyksta su jų išmetamomis atliekomis, kaip pašvarėtų mūsų kiemai ir pagražėtų aplinka!
Apie tai bus galima padiskutuoti spalio mėnesį vyksiančiame festivalyje „Nepatogus kinas“. Šiais metais tradicinės Žaliosios programos filmų temos – pasaulinė atliekų krizė, jie papasakos neįtikėtinas istorijas, kaip kūrybiški ir atkaklūs žmonės suteikia naują gyvenimą tam, ką vadiname šiukšlėmis.
