Pusmetis – tiek laiko prireikė tam, kad negyvenamas butas taptų gyvenamu. Dar daugiau – savu ir jaukiu. Kad taptų namais.
Kuo prastesnis – tuo geriau
Butą Jonavoje rinkausi pagal kelis kriterijus. Ieškojau tokio, kuriame viską galėčiau pasidaryti pati – kuo labiau apleisto. Tiesa, nors žiūrėjau ir įrengtus bei tvarkingus butus, tačiau tokio, kuriame viskas tiktų ir patiktų, nebuvo. Juolab, kad Jonavoje nekilnojamojo turto pasirinkimas – gana ribotas. Tačiau mokėti už tai, ką vėliau griausiu, nemačiau prasmės.
Vienas iš variantų – vienintelis Jonavoje esantis naujos statybos namas, tačiau kadangi nuo pavasario vyko diskusijos, kad viename šio namo bloke gali būti apgyvendintos socialinio būsto laukiančios šeimos, atbaidė. Labai norėjau ir dviejų balkonų, nors tai ir nebuvo svarbiausias kriterijus. Norėjau, kad butas būtų atokiau nuo pagrindinių gatvių ir jo virtuvė nebūtų kišenės dydžio.
Apsilankiau daugelyje tuo metu Jonavoje parduodamų butų. Vertinau jų interneto skelbimų portaluose skelbiamas nuotraukas. Paradoksas – nusipirkau tą, prie kurio skelbimo nebuvo nė vienos nuotraukos. Buvo tik buto planas.
Jonava tarsi padėta ant delno
Kai nuvažiavau pažiūrėti, po butą vaikštinėjo tarakonai, o remontas jame buvo darytas mažiausiai, matyt, prieš 20 metų.
Tačiau dviejų kambarių 50 kvadratinių metrų bute buvo du balkonai, namas – ant šlaito, o pro šeštojo aukšto langus – tarsi ant delno padėta Jonava.
Maždaug po penkių minučių supratau, kad galiausiai radau tai, ko ieškau. Už 15,5 tūkst. eurų.
Išties man iki šiol neaišku, kodėl žmonės, parduodami butus, visais kampais fotografuoja tai, kas nereikšminga. Tarkim, tualetą įvairiais rakursais, kurio klozeto dangtis – su palmėmis. Tačiau pamiršta prie nuotraukų pridėti buto planą.
Beje, kelis kartus teko ir nusivilti, nes nuotraukos buvo viliojančios, tačiau realybė – nelabai.
Specialistės patarimai – būtini
Dar prieš būsto pirkimą jau žinojau, kad į pagalbą kviesiuosi interjero dizainerę. Ne todėl, kad turiu daug pinigų. Atvirkščiai – todėl, kad jų neturiu tiek daug, o mano pačios klaidingi sprendimai gali kainuoti brangiau.
Tiesa, interjero dizainerė nedirbo „nuo – iki“. Ji parengė buto vizualizaciją, išskyrė erdves ir subraižė planus meistrams, tačiau remonto eigos neprižiūrėjo. Jos darbas man atsiėjo 300 eurų. Planuojant erdves man buvo svarbu, jog į darnią visumą būtų sujungta virtuvė, darbo zona ir svetainė.
Griovėm viską, kas buvo griaunama – WC ir vonios sienas, taip pat sienas, jungiančias prieškambarį, svetainę ir virtuvę.
Laimei, nereikėjo jokių leidimų, mat visos sienos, kurias grioviau, nebuvo atraminės.
Meistrai – tik pagal rekomendacijas
Prasidėjo ir meistrų paieškos. Visi, kurie yra išgyvenę remontą, žino, kad prastas meistras gali kainuoti ne tik papildomas išlaidas taisant jo broką, tačiau ne ką mažiau nervų.
Visus meistrus rinkausi tik pagal rekomendacijas, o skelbimai vietos laikraščiuose „Pigiai kloju plyteles“ manęs iš viso nedomino. Mat tikiu, kad geras specialistas kainuoja. Nesvarbu, ar tai būtų santechnikas, ar kosminės stoties instruktorius.
Pagal rekomendacijas susiradau dažytoją, kuris vėliau tapo viso remonto darbų vadovu. Ir nežinau, kodėl. Gal pamatė, kad pati susigaudyti remonto eigoje ir statybinių medžiagų pasirinkime nelabai sugebėsiu, o į jo pateikiamus klausimus dažniausiai atsakydavau akių klapsėjimu.
Taip pat tikėjau taisykle, kad geri meistrai rekomenduoja gerus meistrus. Taip atsidaro meistras, kuris deda gipsą, elektrikas, žmogus, kuris prekiauja kokybiška santechnika ir ne tik pataria, tačiau viską atveža į namus. Taip pat – santechnikas, dujininkas.
Iš pradžių maišiausi jų varduose ir darbuose, tačiau netrukus ši painiava baigėsi – susipažinome.
Remonto sėkmė – tinkami meistrai
Dažytojo ir plytelių klojėjo darbas man atsiėjo apie 2,5 tūkst. eurų. Tačiau be to, jis dėl mano buto reikalų važinėjo į Kauną, užsakinėjo statybines medžiagas, koordinavo kitų meistrų darbą.
Be visų komplimentų jam galiu pasakyti ir tai, kad nebuvau įnoringa klientė. Aš tikėjau tuo, kas man sakoma. Nes tikrai žinau, kaip erzina situacijos, kada žmogus, nieko neišmanantis apie žurnalistiką ima diktuoti savo vizijas. Jonava – mažas miestas. Todėl jau netrukus išgirdau ir daugiau komplimentų savo meistrui – jis garsėjo ne tik kaip atsakingas, tačiau ir sąžiningas žmogus.
Manau, kad didžioji mano remonto sėkmės dalis buvo tai, kad man padėjo šis žmogus, o visi dirbę meistrai buvo savo srities specialistai.
Tiesa, kaip ir visų gerų meistrų, jų teko ir luktelėti – kol baigs darbus kituose objektuose.
Didžiosioms statybinėms parduotuvėms – ne
Labai nemėgstu didžiųjų statybinių parduotuvių. Todėl viską, kas buvo įmanoma, pirkau vienoje nedidelėje Jonavos statybinių medžiagų parduotuvėje. Tai, ko neturėdavo, jie užsakydavo.
Mažos parduotuvės neriasi iš kailio dėl to, kad tiktų ir įtiktų. Ir ten nėra nė lašo abejingumo. Todėl parduotuvės vadovę net pakviečiau į įkurtuves. Gaila, neatėjo.
Gipso darbai kartu su medžiagomis man kainavo taip pat apie 2,5 tūkst. eurų.
Nors grindų plyteles užsakinėjau Kaune, tačiau ši nedidelė statybinių medžiagų parduotuvė Jonavoje net pasirūpino jų atvežimu.
Džiugina mėnulio pilnaties formos šviestuvas
Iš karto bandžiau skaičiuoti visas išlaidas, tačiau greitai lioviausi. Visgi baigusi remonto darbus preliminariai paskaičiavau, kad buto remontas man kainavo apie 12-13 tūkst. eurų.
Dar 5,2 tūkst. eurų kainavo baldai. Visi iki vieno jie buvo gaminami pagal užsakymą – tam, kad išnaudoti visas buto erdves ir galiausiai – kad jie derėtų vienas prie kito. Tiesa, kol kas dar nėra pagamintas svetainės staliukas ir knygų lentyna, tad šiek baldai dar kainuos papildomai. Taip pat dar liko sutvarkyti abu balkonus.
Buvo keičiama santechnika, elektros instaliacija, senieji baisūs radiatoriai („Palik juos, nes jie ilgaamžiai“, – sakė man. Tačiau visada žinojau – senieji radiatoriai bus vienas pirmųjų reikalų, kuriuos mesiu lauk), ant grindų iš naujo liejamas betono sluoksnis (grindys buvo labai nelygios).
Viso buto apšvietimas man atsiėjo virš 500 eurų. Labiausiai džiaugiuosi jaukiomis gipso lemputėmis virš baro ir mėnulio pilnaties formos didžiuliu šviestuvu.
Mečiau lauk ir vonią, mat man pilnai užtenka dušo kabinos. Virtuvę ir prieškambarį jungia vienas baldas: iš vienos pusės tai prieškambario spinta, iš kitos – virtuvės lentynos.
Tamsusis kambariukas atlieka dvi funkcijas: ten yra katinų tualetas ir skalbykla. Taip, nelabai dera vienas prie kito. Tačiau šiltuoju metu laiku katinų reikalų dėžę galbūt iškraustysiu į balkoną.
Ką daryčiau kitaip?
Kaip sako mano draugė, remonto eigoje ar jam įsibėgėjus pamatai tai, ko nebuvai apgalvojęs. Jei remontą daryčiau iš naujo, palikčiau daugiau erdvės spintai į dešinę pusę patraukdama miegamojo duris.
Kiek kitokią daryčiau spintą, nes viena yra brėžiniai, o kita – realybė. Tačiau tai – tik detalės.
Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mažame bute man pavyko sukurti tai, ką turiu – vientisą šviesią svetainės erdvę, kuri nėra užkrauta daiktais. Akivaizdu – nedidelio dviejų kambarių buto svetainėje per įkurtuves tilpo 17 žmonių. Ir užteko vietos net šokiams.
Dar džiaugiuosi, kad miegamajame nėra televizoriaus, nors elektrikas bandė sakyti, kad reikia. Bet miegamajame aš miegu.
Aš tikrai negaliu pasakyti, kad remontas mane erzino, vargino ar atsiėjo daug nervų. Anaiptol – jis mane džiugino. Galbūt ir dėl to, kad gyvenime nesu linkusi sukti galvos dėl smulkmenų.
Remontas buvo mano gražiausia muzika.
