Sodas? Iš tiesų tai meno kūrinys, kuriame tu, gyvenimo praeivi, lyg gyvame paveiksle gali pabūti: paglostyti 8 kilogramus sveriantį koi karpį, kuris smalsaudamas iškelia savo didelę burną virš raibuliuojančio tvenkinio vandens.
„Jūs juos valgot?“ – glostydama tuos karpius, kurie elgiasi kaip šunys, paklausiau sodo kūrėjo Kęstučio Ptakausko (60 m.), pripažinto vienu geriausiu pasaulyje bonsai ir japoniškų sodų meistru. Japonai jo veikla yra tokie sužavėti, kad net jo didenybė Japonijos imperatorius yra sykį pasikvietęs Kęstutį pietų.
„Kaip tu taip gali? Tu geriau nei japonai viską darai!“, – kikendamas pasakoja Kęstutis apie japonų reakciją pamačius jo darbus. Sodų parodoje Šanchajuje 2015 metais K.Ptakausko sukurtas sodas laimėjo pirmą vietą.
Japonų sodininkas liko tik antras. Į unikalų lietuvio sodą, sukurtą 10 arų sklype, įspraustame tarp eilinių lietuviškų sodelių Alytaus pakraštyje, Lietuvoje viešintys japonai veržiasi kaip lenkai prie Juzefo Pilsudskio širdies.
„Valgyt šitų karpių negalima. Žia – stebuklingos žuvys. Pildo norus, jeigu paliečiat ir paprašot. Tik reikia turėti norų,“ – atsako K.Ptakauskas, berdamas kažkokį specialų iš Japonijos parsisiųstą maistą tiesiai į rytinio puodelio kavos dydžio nasrus savo geriausiam karpiui – pasaulinės parodos laureatui.
K.Ptakausko sodas kurtas meditacijai. Tas akmenėlis, už kurio suklupau prie namo kampo, yra čia tam, kad nusipurtytum kasdienybės mintis ir susitiktum su penkiomis pasaulio stichijomis – medžiu, ugnimi, žeme, metalu ir vandeniu.
„Sode man labiausiai patinka rytas saulei tekant. Visi miega, aš atsikeliu, sutvarkau sodą. Ryte jis pats įdomiausias, gražiausias. Aš ateinu vienas. Žuvys mane pasitinka. Jos tiesiog lipa tau į rankas, tu pamaitini. Čia visiškai kitas pasaulis, ir čia aš gyvenu. Ir va man jau tiek metų, o energija trykšta,“ – plačiai, nelietuviškai šypsodamasis pasakoja šešiasdešimtmetis sodininkas, vesdamas mus pro plaštakinį klevą, kuris jau sprogsta burokų spalvos lapeliais.
Tada, per lenktą raudoną tiltelį į arbatos ceremonijai skirtą pavėsinę prie tvenkinio su karpiais. Prie įėjimo akmenyje išskaptuotas dubuo pilnas tyro vandens ir medinis samtelis.
„Žmogus čia galutinai nusiplauna kasdienybės mintis. Arbatą gerdami kalbamės apie sodą, apie bonsai. Niekada – apie politiką“, – aiškina Kęstutis.
Skroblai, pušys, kadugiai, maumedžiai, kukmedžiai, ir nei vieno jauno. Štai vos iki peties šeimininkui tepriaugęs skroblas, kuriam jau 30 metų. Jaunystė, kelianti šakas aukštyn, čia nieko nežavi. Medelis turi būti senas, o tai reiškia, kad jo šakos lenkiamos žemyn, ūgliai karpomi, kad lapeliai ir spygliai mažėtų.
„Dar pasakykit, kad ir raukšlės yra gražu“, – stebiuosi šeimininko susižavėjimu senatve. „O, taip!“ – atsako Kęstutis.
Į kairę nuo tvenkinėlio – krioklys, trykštantis iš upelio formos augalų kompozicijos, kurią kitas pavadintų alpinariumu.
„Galit ir jūs taip vadinti“, – nusijuokia šeimininkas.
Kur jau! Dirva po gyvatvore ir visais medeliais yra ne tik pedantiškai išravėta. Ji specialius grėbliu išraižyta raštais, kokius įprasta matyti japoniškuose akmenų soduose.
„Japoniškam sodui labai svarbu estetika, grožis ir švara. Jis negali būti apžėlęs“, – aiškina K.Ptakauskas lyg mėgaudamasis mano nuostaba.
Tolimajame rytiniame kampe – medinis suolelis iš senučiukės, plačios ąžuolo lentos. Netrukus pražys šalia auganti sakura („ji labai kvepia“), praplyš įžūliai ryškiomis spalvomis azalijos ir rododendrai. Pavasaris ir ruduo japoniškame sode yra spalvų metas. Rudenį čia „žydės“ lapuočiai medeliai, kurie pasirenkami tokių rūšių, kad jų lapai nuo šalčio dažytųsi ryškiai raudonai, geltonai ar prinokusio apelsino spalva.
Vakarinėje sodo pusėje – sausasis sodas.
„Žia ta vieta, kur žmogus gali ateiti pamedituoti, pasišnekėt su akmenimis. Smėlis vaizduoja jūrą, akmenys yra salos. Jie sudėlioti kaip Kasiopėjos žvaigždynas. Visas mano sausasis sodas yra Kasiopėjos atspindys jūroje. Ta idėja gimė tada, kai čia dar buvo šiltnamis, o aš dar auginau pomidorus, agurkus, bet jau buvau pradėjęs kurti šitą sodą“, – Kęstučio veide vėl atsiranda ta palaiminga Budos šypsena.
„O kur dabar agurkai ir pomidorai?“, – klausiu. „Nėra“, – atsako Kęstutis ir vedasi mane į savo šventyklą – bonsai ekspoziciją ir dirbtuvę. Į šią sodo dalį patenki pro japoniško stiliaus vartelius su išilginiu trikampiu stogeliu.
Štai čia K.Ptakausko talentą ir valingą charakterį garbinantys japonai ir sutęžta iš nuostabos ir susižavėjimo.
„Tavo bonsai parodo kiek tu turi valios, energijos, kantrybės“, – sako K.Ptakauskas, pridurdamas, kad šitas sodas ir medeliai, iš kurių jis tveria meno kūrinius, pirmiausia išgydė jo sielą.
„Mano tankas buvo priešakinis. Mano sielai tai buvo katastrofa“, – burbteli, gindamas tą mintį sodo šeimininkas, išgyvenęs Afganistano karo pragarą sovietiniame baudos batalione. Iš pusantro tūkstančio vyrų gyvi liko pusė. Kęstučio sielą išgydė bonsai.
„Imkite dviem pirštais“, – duoda jis man („O, Dieve, nebijot, kad numesiu?“) žydinčią vos 20 centimetrų dydžio sakurą.
„Laikyti bonsai rankoje – pats malonumas“, – drąsina mane sodininkas, o aš stebiuosi, kokie dideli jos žiedai.
„Lapų ir vaisių neįmanoma sumažinti, todėl obels bonsai kuriamas iš rojaus obelėlių,“ – džiaugiasi mano gėrėjimusi meistras ir moko:
„Žiūrint į bonsai medelį ar visą jų mišką reikia įsivaizduoti save mažu žmogučiu, kuris tame miške vaikšto“.
Jėzau, kokia aš nerangi! Besisukiodama tarp šių brangenybių išgirstu tylų triokštelėjimą.
„Negalima kamieno liesti! Labai senas medis, jam apie 80 metų. O šitam medžiui – 250 metų. Pasaulinėse parodose skina pirmas vietas“, – duria pirštu į vieną iš įmantriai susisukusių pušų K.Ptakauskas.
„Bet jums tik 60!“, – stebiuosi. „Parsivežu juos iš kalnų, kai į parodas važiuoju“, – paaiškina meistras.
„Šitą pavasarį labai daug dirbau, nes persodinau visus savo lapinius bonsai, kadagius persodinu, kitais metais persodinsiu pušis“, – pasakoja K.Ptakauskas ir kraipo galva:
„Lietuvoje žmonės nemoka sodinti medžių, nes nežino, kad medis turi priekį ir užpakalį“.
Žia dabar kas? O meistras, atitraukdamas mano ranką nuo kreivo pušies kamieno, aiškina:
„Turim matyti kamieną. Medis yra truputį pasviręs į žmogų, lyg dėkotų už suteiktą antrą gyvybę. Juk mes, bonsai meistrai, renkamės tuos medžius, kuriuos kitas iškirstų: kreivus, susisukusius, ligotus, ir kuriame iš jų meno kūrinius“.
Užsirašau: „Nuo šiol sodinti medžius taip, kad išryškėtų jų kamieno kaligrafinė linija“.
K.Ptakauskas gyvena iš to, kad kuria prabangius japoniškus sodus kitiems. Tačiau ši prabanga – ne kiekvienam. Japonišką sodą prižiūrėti reikia daug valios, darbo, susikaupimo ir kantrybės. Savo „bonsai klinikoje“ jis gaivina žmonių parduotuvėse susipirktus ir dėl blogos priežiūros ant mirties slenksčio atsidūrusius bonsai medelius.
Persodinęs mano atsivežtą fikuso bonsai, K.Ptakauskas ir vėl atitraukia mano ranką, kai aš stveriu jį vežtis namo:
„Tegul dar pabūna su Kęstučiu. Jam čia bus geriau. Po kelių mėnesių atiduosiu. Pamatysit, kaip jis pasikeis“.
„Ar jūs kada nors atostogaujat?“ – klausiu Kęstučio. „Ne, jau 60 metų neatostogavau“, – atsiliepia meistras.
Tada prisimena, kad sykį, išvykęs kelionei po Japoniją, kurios metu ir buvo audiencijoje pas Imperatorių kaip vienas didžiausių bonsai meistrų pasaulyje, buvo palikęs Ryto rasos sodą žmonai.
„Žmona tada pasakojo, kad čia atėjusi lyg girdėdavo medelius klausiant: „Kur Kęstutis? Ką tu čia darai?“. O kai grįžau ir puoliau juos laistyti, ji man sakė: „Matai, tavo medžiai juokiasi!“
Mes pagarbiai paliekame meistrą vieną su savos medžiais. Stop! Ar man pasigirdo: kad jis su jais šnekėjosi?
