Kokie augalai labiausiai nukenčia
Ypatingai šiam išbandymui nepasiruošę augalai, kurie:
savaime yra nepakankamai atsparūs šalčiui (galima patikrinti pagal augalų atsparumo zoną), kilę iš šiltųjų kraštų, pasodinti praeitais metais, nes jie dar nėra visiškai aklimatizavęsi. Tad patikrinkime, ar tinkamai pridengti visžaliai medžiai ir krūmai – spygliuočiai, rododendrai, lauravyšnės, buksmedžiai ir kiti augalai.
Kodėl kalbame būtent apie visžalius medžius ir krūmus? Lyginant su vasaržaliais lapuočiais medžiais ir krūmais, kurie numeta lapus ir taip sumažina riziką, visžaliai jų gentainiai žiemos metu išgarina daug daugiau drėgmės. Kodėl tai pavojinga? Kaitri saulė skatina augaluose gyvybinius procesus, o naktimis spaudžiantis šaltukas gali jiems pakenkti. Jei žemė vis dar įšalusi, augalai negali paimti iš dirvos vandens, todėl jie kenčia nuo fiziologinės sausros. Kai saulė šildo, augalo lapai ar spygliai išgarina daug daugiau drėgmės, negu gali iš dirvos paimti šaknys.
Nuo pavasarinių nudegimų labiausiai kenčia:
rododendrai (Rhododendron), buksmedžiai (Buxus sempervirens), uoginiai kukmedžiai (Taxus baccata), geltonspyglės vakarinės tujos (Thuja occidentalis). Niekada saulėje neapdega nykštukinių ir horizontalių veislių ir jų formų augalai, žiemojantys po sniegu. Taip pat niekada nenukenčia dėl nudegimų kiniškasis kadagys (Juniperus chinensis), paprastoji eglė (Picea abies) ir jos rūšys, cūgos (Tsuga), kėnis (Abies), vakarinė tuja (Thuja occidentalis) ir dauguma jos formos.
Spygliuočiai bijo šalčio?
Dauguma spygliuočių yra nereiklūs. Jie atsparūs šalčiams, ne itin pažeidžiami ligų ir kenkėjų, nėra reiklūs maistinėms medžiagoms dirvoje. Tačiau palikti spygliuočius augalus be priežiūros, ypač žiemą, negalima. Kaitrūs saulės spinduliai žiemos pabaigoje gali tiesiog nudeginti spygliuočių šakeles, ir tuomet saulės pusėje esantys spygliai paruduoja ir nudžiūva.
Tuo pačiu norėtume priminti ir kitą pavojų – augalų šakos lūžta nuo sniego svorio. Kad to išvengtume, pakanka po stipraus snygio nupurtyti sniegą nuo šakų.
Lepūnėliai rododendrai
Rododendrus, ypač augančius atvirose vietose, vertėtų pridengti nuo aštrių ir džiovinančių vėjų. Galima aplink krūmą apsmaigstyti eglišakiais taip, kad jos nesiliestų prie augalo. Kai šąla, rododendrai susuka lapus, o kai atšyla – lapai išsitiesia. Tokiu atveju, kai lapai su kuo nors liečiasi, šis procesas nevyksta, ir augalai tampa pažeidžiami šalčiui.
Aišku, šioje situacijoje labiausiai gelbėtų, jei iš rudens būtumėte pastatę augalui užuovėją. Tai galima padaryti, įkalus tris ar keturis kuolus į žemę aplink augalą ir prie jų pritvirtinus baltos agroplėvelės ar panašaus audinio. Viršų būtinai reikia palikti atvirą, kad augalas gautų visus kritulius. Nerekomenduojame naudoti polietileno plėvelės, nes ji neleidžia orui cirkuliuoti ir augalas gali sušusti ir žūti.
Na, o pradedant nuo vasario, ir saulei kaitinant vis smarkiau, augalus verta pridengti pilnai, kad jų neplikintų kaitrūs spinduliai.
Padėkime buksmedžiams
Šaltis buksmedžiams (Buxus sempervirens) nėra baisus, jei jie auga nuo skersvėjų apsaugotoje vietoje, apmulčiuotomis šaknimis. Bet aštrūs vėjai šiuos augalus gali greičiau pribaigti nei minusinė temperatūra. Lygiai taip pat nepatinka jiems ir kaitri saulė žiemos pabaigoje. Tad žiemai besibaigiant, ant saulėje augančių buksmedžių vertėtų užmesti baltos agrodangos gabalą.
Jei buksmedžių lapeliai geltonuoja, ruduoja ir krenta – tai ženklas, kad augalas nukentėjo nuo fiziologinės sausros. Tačiau dar neskubėkite imti į rankas sekatoriaus. Mūsų žiemos labai nenuspėjamos, tad dar kovo mėnesį galime turėti ir minusinę lauko temperatūrą, ir labai šiltus orus. Tad su genėjimu dar luktelėkite, palikite krūmo tvarkymą vėlesniam laikui.
Kuo geriausia dengti visžalius augalus?
Tradiciškai pagrindinė augalus nuo šalčio apsauganti danga yra eglišakiai. Po apsnigtais eglišakiais temperatūra nenukrenta žemiau -5° C, net jei oro temperatūra peržengia -20° C. Tačiau šis metodas tinka tik neaukštiems augalams, be to, surinkti reikiamą kiekį eglišakių nėra paprasta.
Tad dažniausiai šiam tikslui naudojama agroplėvelė. Iš vienos pusės ji būna lygi, o iš kitos – padengta tankiu pūku. Augalus reikia dengti taip, kad lygi pusė būtų viršuje. Per šalčius ant plaukelių susikondensuojantys garai sušąla ir sukuria sandarią apsaugą. Atlydžio metu agroplėvelė taip pat atšyla, greitai išdžiūna, ir augalas ima laisvai kvėpuoti. Patartina naudoti tik baltą agroplėvelę, kadangi ji ne taip sugeria saulės spindulių šilumą kaip juoda.
Agroplėvelę tvirtinti galima apvyniojant virve ar jungiant jos kraštus. Po agrodanga nemėgsta slėptis graužikai, nesusidaro sąlygos grybinėms ligoms. Po ja esantys augalai neperkaista, tad vėdinimas nėra būtinas.
Daugiau gražaus kiemo idėjų tinklaraštyje „www.geltonaskarutis.lt“
