Planuodami rinkti sėklas neskabome nužydėjusių žiedų. Sėklos renkamos jau sunokusios, pradėjusios byrėti. Sėklas renkame, kai lauke sausa: nužydėjusias gėles nukerpame, sudedame ant popieriaus ar į dėžutes, išdžioviname.
Jei gėlių sėklos yra ankštyse, skiname, kai jos paruduoja ir apdžiūsta. Jos džiovinamos paskleistos, nesuspaustos saulėkaitoje, gerai vėdinamoje vietoje ir tik tada lukštenamos. Sėklas reikėtų surinkti nelaukiant šalnų. Laikome popieriniuose maišeliuose, dėžutėse ar medvilnės maišeliuose.
Polietileno maišeliai netinka. Būtinai užrašome pavadinimą ir rinkimo datą, nes laikui bėgant jos praras daigumą. Dėmesio! Gėlių sėkloms laikyti geriau tinka žemesnė – net ir +5 °C temperatūra.
Sėklomis dauginamos gėlės, ypač, jei jos kryžmadulkės, tolimesnėje ateityje gali labai pakisti. Vienos tokių: dekoratyvinės saulėgrąžos, žydrūniai, burnočiai, serenčiai, kininiai gvazdikai, medetkos.
Joms reikia net 200 metrų atstumo nuo kitų žydinčių tos rūšies augalų. Savidulkėms gėlėms, tokioms kaip leukonijos, lubinai, pupelės, ratiliai, kvapieji pelėžirniai, užtenka 5 metrų atstumo nuo kitų augalų.
Kai kurios gėlės gali būti tiek savidulkės, tiek kryžmadulkės: laumakės, aubretės, sausučiai, sagutės, rugiagėlės, šlamučiai ir kt. Jei norime rinkti jų sėklas, atstumas nuo kitų gėlių turi būti apie 100 m. Yra gėlių, kurios geriau sudygsta ne išdžiovinus, o ką tik surinkus sėklas. Tai šilagėlės, adoniai, kurpelės, vingiriai, pentiniai.
Dar daugiau patarimų sodininkams – o naujoje laidos „Skinsiu raudoną rožę“ knygoje „Treji metai sode“.
