Gydytoja daug skaito, keliauja po parodas ir domisi sodininkystės naujovėmis, o po to jomis dalijasi su bendraminčiais.
Anksčiau, kai augalų Audronės sode buvo mažiau, kasmet išsirinkdavo savo metų augalą.
Augalininkystės bacila užsikrėtusi 53 metų moteris juokavo, kad jei per per atostogas ar komandiruotę laisvu laiku neaplanko botanikos sodo, išvyką laiko nevykusia.
Neseniai pilna įspūdžių ji grįžo iš kelionės po gražiausius Anglijos sodus, o po kelių savaičių vėl krovėsi lagaminą – vyko į Saksonijos parkus Vokietijoje.
Kitais metais retų augalų ji tikisi parsivežti iš Seulo (Pietų Korėja).
Pomėgį nurungė medicina
Iš kur ta meilė augalams?
„Nuo mažens domėjausi kambarinėmis gėlėmis, vėliau net vadovavau Gėlininkų draugijos kambarinių gėlių sekcijai.
Atsivėrus sienoms į Lietuvą buvo privežta įvairiausių kambarinių augalų, kurie mums tuomet atrodė reti ir neprieinami. Kai tėvai, kaip ir dauguma lietuvių, įsigijo sodą, pradėjau domėtis lauko augalais.
Kai baigiau vidurinę mokyklą ir stojau į Vilniaus universitetą, priėmimo komisijos salėje greta stovėjo du stalai: vienas – Medicinos, kitas – Gamtos fakulteto.
Gamtininkai pasakė: „Ateikite pas mus, jau turime 99 pareiškimus, būsite šimtoji.“ Tačiau tėvai – medikai, tad patrypčiojau vietoje kelias minutes ir pasukau medicinos link. Ir nesigailiu“, – pasakojo moteris.
Tarp augalų ilsisi
Vilniaus universiteto Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Laboratorinės diagnostikos skyriuje dirbantiems 50 žmonių vadovaujanti A.Eidukaitė niekada taip gerai nepailsi, kaip rūpindamasi savo gėlėmis.
Atsakingas darbas vargina, o fizinė veikla gėlynuose išsklaido įtampą. Tarp augalų medikė ilsisi, kalbasi su paukščiais, gėlėmis, kartais – ir su savimi.
„Augalus reikia girti, persodinant atsiprašyti už trukdymą. Tada jie geriau auga“, – pasakojo pašnekovė.
Ji viena apeina kiekvieną gėlę, išglosto gėlyno naujokus, niekam nepatiki netgi ravėjimo – dar išraus ne tai, ką reikia, o šiųmetis jos džiaugsmas ir atradimas – vėdryninių šeimos augalai adoniai. Trijų adonių veislių A.Eidukaitė net iki Šilutės važiavo.
Kadangi kaime, kuris nuo sostinės nutolęs pusšimtį kilometrų, nėra interneto, 15-metis Audronės sūnus Vincentas jau dvejus metus atsisako kartu su mama ten važiuoti. Bet moteris to neima į širdį – kartais sveika pabūti skyrium. Vienintelis jos kompanionas sodyboje – Meino meškėnų veislės katinas Meškiukas.
„Jis toks kaip ir aš, kaimietis, jam čia patinka, todėl beveik visada atsivežu. O šiba inu veislės šuo – inteligentas, jam tik ant pagalvėlių miegoti. Tai dabar jį jau retai imu kartu“, – šypsojosi medikė.
Negaili pinigų gėlynams
Labiausiai A.Eidukaitei patinka augalus pirkti mugėse, kai kuriuos atsisiunčia iš užsienio ar įsigyja iš kolekcininkų.
Moteris gali abejingai praeiti pro drabužių parduotuves, gali neiti pietų į kavinę ar vakarienės į restoraną, bet niekada negaili pinigų tam, ko reikia gėlynams, – žemėms, trąšoms, įrankiams.
Kasmet gėlynai pasipildo ir dešimtimis naujų augalų.
„Kai dėdė sužinojo, kur aš įsigijau žemės, sakė, kad čia girtuoklių kraštas. Ir mano įsigytoje sodyboje, matyt, veikė koks nors fabrikėlis, nes trilitrinių stiklainių teko visą sunkvežimį išvežti.
Žemių daug atsivežėme, nes kur bedei kastuvu – arba akmuo, arba stiklas“, – prisiminė pašnekovė.
Apsodina ir mišką
Gėlynus Audronė iš pradžių planuoja popieriuje – reikia apgalvoti augalų formas, spalvas, aukštį, tačiau jau sodinant dažnai brėžinys lieka sau, o augalus ji susodina intuityviai, pagauta emocijos.
Ir kiek smagumo, kai iš širdies kurtas gėlių derinys pasiteisina!
Bet kuriuo atveju augalus galima persodinti kitą sezoną. Juk gėlynų formavimas – niekada nenutrūkstantis procesas. A.Eidukaitės augalai „vaikšto“ iš vienos vietos į kitą.
Per tiek metų ji įveikė įvairius gėlininkų mėgėjų etapus – formavo nedidelius gėlynus, vėliau juos jungė ir plėtė.
Sodino, kad būtų matyti kiekvienas augalas, vėliau sodino tankiai, kad visai nebūtų tarpų.
„Toks sodinimo būdas išties patogus. Aišku, matau, kad tarp jų yra žliūgių, bet nejudinu augalų, užsimerkiu“, – kvatojosi Audronė.
Jei augalas nenori gyventi, gėlininkė leidžia jam numirti. Sunkiausia buvo išspręsti problemą, kur dėti nebepatinkančius, pasenusius augalus. Gerai, kad sodybą supa miškas. Dabar pamiškėje įsišaknijęs ne vienas buvęs gėlyno augalas.
Užsikrėtė nauja aistra
Tarp spalvų gyvenanti A.Eidukaitė labiausiai mėgsta žalią spalvą, mat ji turi daug atspalvių.
Anot gėlininkės, nebūtina, kad gėlyne nuolatos būtų daug žydinčių augalų. Augalas gražus ne tik savo žiedais, bet ir lapų, viso kero forma.
O kaip neperžengti ribos – kaip malonumo krapštytis žemėje nepaversti tarnyste jai?
„Penktadienį atvykusi pasidarau planelį, ką veiksiu šeštadienį, o sekmadienis dažniausiai būna skirtas malonumams – su puodeliu arbatos apeinu viską, tada pasiimu kėdę, sėdžiu ir mėgaujuosi žiedais“, – paaiškino Audronė.
Vasarai perkopus į antrą pusę gėlynuose darbų sumažėja.
Tačiau medikė užsikrėtė nauja aistra – fotografavimu, ypač jai patinka vos saulei patekėjus įamžinti paukščius. Todėl sekmadienio rytais ją galima sutikti su fotoaparatu Paluknio pievose stebinčią paukščius ir besigėrinčia pievų augalija.
