Idėją pasiūlė dizainerė
L. Atgalainis žinomas kaip sienų, lubų tapybos meistras, interjero dekoravimo srityje. Prieš dvidešimt penkerius metus jis baigė dailės studijas Šiaulių universitete (tuometiniame Šiaulių institute). Kaip pats autorius prisistato, prioritetą teikia detalėms, akademiškumui, šviesos ir šešėlių žaismui. O sienas tapyti pradėjo dar 2004-aisiais. Ir freska odontologijos klinikoje „Implantera“ atsirado neatsitiktinai.
Interjero dizainą kūrė Kristina Grybaitė, su Linu bendradarbiaujanti jau ne vienerius metus, tad ji ir pasiūlė padirbėti Tauragėje.
Piešinio turinys – jauki Senamiesčio gatvelė menininko galvoje gimė bendraujant su užsakovais.
Orai tapo iššūkiu
Daugelis autoriaus darbų susiję su sienų tapyba. Linas savo veiklą vertina kaip dailininko darbą, amatą, meistrystę. Bet kūrybos šiame darbe taip pat yra nemažai.
„Esu labiau dailininkas nei kūrėjas, – prisipažįsta autorius. – Daugelį piešinių detalių derinu su užsakovais, tačiau tame yra daug kūrybos. Nuo manęs priklauso kompozicija, spalvinės detalės. Būtent šio piešinio idėja ir eskizavimas prasidėjo gal prieš pusmetį iki pradedant tapyti ant sienos.“
Jis sako, kad visada įsiklauso į užsakovo pageidavimus. Šios freskos suderinimas truko gana trumpai. Tuomet teko laukti, kol darbininkai baigs fasado apdailą. Linas savo darbą pradėjo birželį
Tai buvo karščiausias metų mėnuo. Teko dirbti iš ryto ir po pietų, nuo 16 valandos, kai karštis nuslūgdavo. Pats tapybos procesas truko apie tris savaites.
Puošia privačius namus
Daugiausia Linas tapo privačiuose namuose, tačiau pastaruoju metu tenka puošti ir komercinių patalpų interjerą ar eksterjerą.
„Tai rodo, kad verslui svarbu ne tik suteikti paslaugą, pasiimti pinigus, bet ir sukurti jaukią aplinką klientams. Šiuo atveju dar ir viešoji erdvė papuošta, tam tikra prasme – dovana miestui. Manau, kad sienų tapybos arba gatvės meno miestuose galėtų būti daugiau. Tos vietos galėtų tapti traukos objektais svečiams, – įsitikinęs šiaulietis.
Meno istorijoje sienų tapyba ir freskos vaidina milžinišką vaidmenį. Daugelis turbūt puikiai žino Siksto koplyčią Vatikane, kurioje renkamas popiežius. Renesanso laikais sienas freskomis puošė garsieji italų meistrai Sandro Botticelli's, Pietro Perugino, Pintoricchio ir kiti to laiko žymiausi menininkai. Tarp jų puikuojasi ir Michelangelo „Paskutiniojo teismo“ freska.
Menininkai nebūtų menininkai, jeigu nesvajotų. Ar yra erdvė, kurioje savo freską norėtų nutapyti Linas?
„Gal iki tos freskų freskos aš dar užaugsiu. Darbas nuo užsakymo iki užsakymo varžo. Tačiau jeigu sulaukiu puikių atsiliepimų apie atliktą darbą, gal tai ir yra toji freska, kurią norėjau nutapyti, – svarsto autorius. – Nemanau, kad esu kūrėjas, kuriam svarbi tik saviraiška, nes mano atlikti darbai skirti ne mano namams. Mano darbai lieka žmonių namuose. Todėl gerai jaučiuosi tik tada, kai piešinį suderinu su klientu. Manau, neteisinga, kai menininkai jaučiasi mažiau menininkais, kai dirba klientui.
Vyrauja stereotipai
Kaip tuomet dėl grafičių arba freskų, kurios kurtos sovietmečiu? Linas nesiima vertinti, kuriuos grafičius miestuose reikėtų uždažyti, o kuriuos išsaugoti, tačiau labiau jis linkęs manyti, kad meno kūriniai turi būti išsaugoti.
„Žinoma, išskyrus tuos, kurie tarnavo sovietmečio ideologijai ir žeidžia nuo šios santvarkos nukentėjusiuosius. Kai kur dar yra išlikusių tokių abejotinų freskų“, – pridūrė Linas pabrėžė, jog šiandien sienų tapyba nėra populiari. Todėl tenka dėti nemažai pastangų keičiant nusistovėjusius stereotipus.
„Vyrauja stereotipas, kad sienų piešiniai bus būtinai ryškių spalvų, tinkantys tik vaiko kambariui, todėl žmonės šios interjero puošybos atsisako. O aš kartais jaučiuosi reabilituojantis šį dekoravimo būdą, – šypsosi menininkas.
