Namui turėjo svarbių kriterijų
Paklaustas, kaip atsidūrė Žemaitijoje, E.Barzdžius pasakojo, jog, ieškodamas būsimo namo, turėjo įsivardijęs aiškius kriterijus, kuriuos šis turėtų atitikti. Pirmasis ir labai svarbus, kad namas būtų seno, ne sovietinio, mūro. Didesnio ploto, su dviem atskirais įėjimais, kad ir mama, ir draugės tėvai galėtų gyventi po vienu stogu, bet sykiu atskirai.
Galiausiai, kad paties šeimai pakaktų vietos, būtų galima pasikviesti svečių, organizuoti kultūrines veiklas.
Skelbimą apie parduodamą buvusią mokyklą Eugenijus pamatė skelbimų portale. Kaip ir dar keletą variantų. Turėjo apžiūrėti juos visus, tačiau pirmąją aplankęs šimtametę mokyklą Eugenijus suprato – šis pastatas išsyk krito jam į širdį.
Jo žodžiais, labiausiai įstrigo antrame aukšte esančios palėpės langai, priminę akis. Fotografas juokavo, kad kaip apžavi pirmosios meilės akys, taip, pamačius šį pastatą, sužavėjo būtent jo „akys“.
Mokykla buvo uždaryta po 2007-ųjų, ją privatizavo buvusi direktorė, vėliau ne vienerius metus nesėkmingai bandė pastatą parduoti.
E. Barzdžiaus žodžiais, šimtametis pastatas laukė būtent jo.
Kadangi fotografas pats dirbęs statybose, išmano įvairias subtilybes, apžiūrėdamas kelių šimtų kv. m ploto pastatą labai atidžiai įvertino pagrindinius dalykus, ateityje galinčius pridaryti daug problemų – pamatus, stogo konstrukciją, sienų būklę. Tačiau, pripažįsta, pastebėjęs tik neesminių problemų, kurios nepasirodė baisios.
Nesiruošia skubėti
„Kad namui remonto reikės, savaime aišku, lietuviai juk perka butus su daline apdaila, ko nėra niekur Europoje. Tokių naujakurių laukia ne ką paprastesnė situacija. Kiek laukia darbo, turėdamas daugiau žinių ir patirties statybose, aiškiai suvokiau, be to, konsultavausi su ne vienu žmogumi, išmanančiu statybas.
Jie taip pat pakankamai detaliai paaiškino, ką įvertinti, prieš priimant sprendimą. Per tuos keletą kartų, kiek lankiausi čia, viską labai atidžiai apžiūrėjau, žinojau, kur lendu“, – kalbėjo pašnekovas.
Pirmiausia vyro planuose – pakeisti stogą, tuomet langus, galiausiai seks visi kiti darbai. Viduje neskubėdamas žada darbuotis ne vienerius metus. Šimtamečiame pastate be šildymo ir virtuvės Eugenijus gyvena jau nuo sausio mėnesio, mat didžiausias jo noras buvo iki sėjos meto susitvarkyti supusius šabakštynus.
Namas – 400 kv. m ploto, ateityje bus naudojama ir palėpė. Kas vyks joje, būsimieji naujakuriai dar neapsisprendė, mat, neabejoja – praeis ne vieneri metai, kol ji bus prikelta naujam gyvenimui.
Paklaustas, ar žiemą leisdamas apleistame pastate, o ne šiltuose namuose sostinėje, nesigailėjo savo sprendimo čia kraustytis, Eugenijus atviras – niekada nesigailėjo, net pačių didžiausų klaidų gyvenime, nes jos suformavo jį tokį, koks yra šiandien.
Anot Eugenijaus, kai jo mama pirmąsyk pamatė sūnaus pirkinį, sužavėta nebuvo. Antrasis apsilankymas, jau iškuopus šiukšles ir sutvarkius šabakštynus, buvo sėkmingesnis. Moteris entuziastingai atgaivino senąsias mokyklines klombas, pasodino gėlių, vaistažolių.
Eugenijus juokavo, kad jis turi viziją, kaip tas namas atrodys ateityje, o mama pradžioje matė tik faktą – apleistą pastatą. Draugė Eugenijų palaiko, atvažiuoja pagelbėti darbuotis, nes dar turi įsipareigojimų mieste.
Kadangi kiemas didelis, ateityje vyras planuoja ūkininkauti. Buvusį mokyklos stadioną užsės avižomis, naudodamas antrines žaliavas pasistatė pašiūrę avims, baigia apsitverti sklypą, planuose – ir vištidė.
Kaip rašoma skelbime, mokyklos pastatas pastatytas 1921 metais, vokiečių, kaip pagrindinė statybinė medžiaga naudotos molinės raudonos plytos, stogas čerpinis. Mokykla veikė iki 2007 metų kaip pagrindinė, vėliau buvo reorganizuota į pradinę, dar vėliau uždaryta.
