Apie gyvenimo Kuršių nerijoje ypatumus „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ pasakojo prieš trejus metus iš sostinės į Preilą atsikrausčiusi Justė Zavišaitė. Ji pripažįsta – 10 metų sostinėje dirbusi vienoje sferoje galiausiai nusprendė, kad nori viską kardinaliai pakeisti.
„Noras pasikeisti, išgirsti save – Kuršių nerija buvo ta vieta, kur man atrodė, kad ten labai daug tylos, ramybės, gamtos, man, kilusiai iš Klaipėdos, labai trūko jūros, vėjo, tikėjausi tą čia atrasti. Negalėčiau pasakyti, kad buvo labai lengva apsispręsti. Priimti sprendimą užtruko du mėnesius. Buvo sunku palikti savo darbovitę, kolegas, su kuriais dirbau, palikti išmintus takus, sostinės gyvenimą iškeisti į gyvenvietę su visai kitokiomis gyvenimiškomis peripetijomis“, – prisipažino pašnekovė.
Vietinė šio krašto gyventoja Eglė Norkutė pasakojo itin dažnai sulaukianti klausimo, ar Kuršių nerija, romantiška vasarą, tokia pati ir rudenį bei žiemą. „Iš tikrųjų Neringa vasarą ir visą likusį metų laiką labai skiriasi. Vasarą mes matome daug žmonių, veikiančius restoranus, parduotuves, daug atvykstančių autobusų – susidaro įspūdis, kad čia verda gyvenimas.
Gali susidaryti įspūdis, kad žiemą čia nieko nevyksta, nors iš tiesų gyvenimas tęsiasi, tik jis kitoks. Mažiau žmonių, nes nuolat Neringoje gyvena maždaug 2 tūkst. žmonių, keičiasi oro sąlygos, mes daugiau gyvename gamtoje, ne tarp žmonių, priešingai, nei vasarą.
E. Norkutė pasakojo susidūrusi su atveju, kuomet žmogus nusprendė apsigyventi Kuršių nerijoje, tačiau pamatęs tuštumą, ir atsidūręs akistatoje su savimi, nes esame įpratę galėti pabėgti, turėti daug galimybių, o čia vyksta susitikimas su savimi, galiausiai išvyko.
J. Zavišaitė tik paantrino – vasara ir žiema kardinaliai skiriasi. Tą gali pastebėti netgi spintoje. Kostiumėlių, suknelių nelieka, tik vėjui atsparios striukės, lietaus drabužiai – tiesiog susitapatini su gamta, gyveni jos ritmu. „Pritarčiau dėl vienatvės, vienišumo, buvimo su savimi. Kartais reikia stiprių nervų.
Ypač karantino metu. Turbūt visi žmonės susidūrė su buvimu su savimi. Kuršių nerijoje tai vyksta beveik visada, išskyrus vasaros sezoną. Visą laiką būni su savimi, labai retai kas atvažiuoja tuos likusius devynis metų mėnesius. Reikia būti stipriam. Pabuvusi čia trejus metus galiu pasakyti – aš tą laikotarpį ištvėriau, ir jis man daugeliu atvejų patiko“, – laidoje kalbėjo pašnekovė.
Ar vietiniai noriai priima atvykėlius? „Pradžioje galvojau paprasčiau, naiviau, bet kuo ilgiau čia gyvenu, tas vietinis-nevietinis – šis klausimas tik aštrėja, tarp jų didelė žiojėjanti skylė. Aš net esu girdėjusi, kad atvykėlius, panašius į mane, kurie ilgiau čia gyvena, vietos žmonės vadina invaziniais.
Tai ironiška iš jų pusės, nes niekas iš lietuviškai kalbančių žmonių nėra vietiniai. Visi atvykę maždaug 1950 metais. Tikrųjų Kuršių nerijos gyventojų praktiškai nelikę. Mes turime pradėti lipdyti tą skylę, nes visi kuriame gyvenimą čia. Reikia pradėti galvoti kitaip, nes visi atvažiavusieji nori gero tam kraštui“, – kalbėjo J. Zavišaitė.
E. Norkutė pritaria – sunkumų kyla. Yra žmonių, kurie įsilieja į bendruomenę, yra, kam tas užtrunka, kai kas savęs šioje bendruomenėje neatranda. „Manau, kad viena priežasčių – sezoniškumas ir tai, kad daug žmonių čia atvažiuoja tiesiog pabūti. Net ir turėdami nekilnojamojo turto, jie neturi noro įsilieti į bendruomenę, o gyvenimas toliau vyksta.
Mes turime spręsti tam tikrus klausimus, bet negalime komunikuoti su kai kuriais čia esančiais žmonėmis. Kartais pažeidžiamos čia gyvenančio žmogaus galimybės. Aš gyvenu sename žvejo name, galiu gyventi name tik su tokiais langais, laikydamasi tam tikrų reglamentų.
Šalia pasistato namą su didžiausiais langais, ir tu pradedi galvoti, kodėl šitam žmogui leidžiama, o man ne? Tai yra natūralus žmogiškasis pavydas, konkurencija. Pokyčiai vsuomet reikalauja supurtymų, antra vertus, čia žmonės gyventi atvažiuoja nuo 1990 metų, atranda save, bet taip, reikia atrasti save jau kitokį“, – mano pašnekovė.
Justė Neringoje prižiūri muziejų, rado pasiūlymą išsinuomoti būstą keleriems metams už nedidelę sumą, kuri nesikeičia visus metus. Tačiau yra žmonių, kurie šį kelią eina labai sudėtingai, nes ne sezono metu butą ar apartamentus galima išsinuomoti už 200–300 eurų, tačiau vasarą už tą patį būstą gali tekti pakloti nuo 1000 eurų.
Ji pataria įsivertinti galimybes, nes net ir čia gyvenantys žmonės persikelia į nedidelius butus, savo apartamentus nuomoja poilsiautojams, gyvenimas čia – tarsi ant lagaminų. Sezonas ilgėja, žmonės vis daugiau mėnesių nori čia praleisti, antra vertus, karantinas pakeitė visas įmanomas taisykles. Daug žmonių čia atvažiuodavo norėdami pabėgti nuo sostinės ar kitų didesnių miestų, nuomos kainos pradėjo kilti rudens ir žiemos mėnesiais.
E. Norkutė pritarė, kad kainos yra iššūkis. Gali nesunkiai rasti būstą 6–8 mėnesiams, bet visiems metams jau sudėtinga. Gali išsinuomoti metams ar dvejiems, bet negali būti tikras, kad galėsi gyventi ketverius ar penkerius. Reikia nusiteikti, kad pokyčių bus, ir namų ieškosi ilgai. Persikėlus čia, reikėtų priprasti, kad važiuoja tam tikras skaičius autobusų.
„Girdėjau istoriją, kad žiemą žmonės išsinuomojo būstą Nidoje, šildymo kainos juos šokiravo, nes, pasirodo, jie vieninteliai visus metus gyveno visame daugiabutyje. Vadinasi, šildė ir savo, ir kaimynų butus“, – kalbėjo Eglė.
Vietą darželyje Juodkrantėje arba Nidoje, anot Justės, gauti nesudėtinga. Elementarių sveikatos priežiūros paslaugų pakanka, tačiau esant didesnėms problemoms ne kartą teko važiuoti į Klaipėdą. Norint sulaukti pagalbos gali užtrukti valandą ar dvi. Būreliai susiję su gamta, ekologija. „Vaikus auginti čia nuostabu“, – mano Justė. Nėra intensyvaus eismo, vaikai gali lakstyti lauke, grįžti į namus patys, artimas ryšys su gamta. Tiesa, automobilis čia svarbus, auginant vaikus.
Galima susirasti darbą iš anksto ir atvažiuoti, bet bus problemų su nuoma. Išsinuomojus būstą taip pat galima pradėti ieškoti darbo, bet tas užtrunka. Pačiai Justei darbo paieškos užtruko tris mėnesius. Daug sezoninių darbų, institucijų labai nedaug, kuriose būtų galima įsidarbinti. Norint siekti karjeros, reikėtų labai gerai pagalvoti.
Būnant čia reikia įsivertinti atstumus, rutina pasikeičia, nes jei ko prireikia, tenka keliauti į Klaipėdą, anksčiau, jei prasidėdavo audra, keltai tiesiog nekeldavo. Tenka susitaikyti ir su vorais kambaryjke, nes jie čia visur.
„Turite pagalvoti, ar galite išbūti vienas bent mėnesį ar du su savim, savo mintimis. Jei šie dalykai tinkami, galite keliauti į Kuršių neriją“, – kalbėjo Justė.
