Apie pasirinkimą taip gyventi „Žinių radijo“ laidoje „Mažiau yra daugiau“ kalbėjo tvarumo entuziastė, tinklaraščio „joysofamber“ autorė Gintarė Stepanavičiūtė. Mergina apie gyvenimą kaime pasakoja socialiniame tinkle, dalijasi nuotraukomis, domisi ir praktikuoja tvaresnį gyvenimo būdą.
Mergina pripažįsta – anksčiau svajonių įsigyti ne naujos statybos butą Naujamiestyje ar Žvėryne, bet sodybą kaime, neturėjo, nemėgo kapstytis darže. Nors užaugo nedideliame miestelyje, vis tiek buvo labiau miestietė.
Persikėlus į Vilnių, ją pradėjo traukti gamta, matyt, dėl to, jog miestelyje, iš kurio ji kilusi, jos daugiau nei sostinėje. Gintarė pradėjo daržininkauti ant palangės, prisijungė prie iniciatyvos „Kolūkis“, kurios kūrėjai suveda žmones, turinčius žemės, bet neturinčius laiko ar jėgų, jei tai vyresni žmonės, ja rūpintis, su žmonėmis, kurie gyvena ant asfalto, tačiau nori sodininkauti.
Dvi vasaras Gintarė praleido Dvarčionyse, prie pat Vilniaus, sodininkaudama. Visgi jai norėjosi gamtos, trūko erdvės įvairiems projektams, daržininkavimui, norėjo gyventi ten, kur viską kuri ar augini, ne tik retkarčiais nuvažiuoti.
Sodybos, anot merginos, geras variantas dėl to, kad yra pigesnės nei NT Vilniuje, taigi, nusprendė surizikuoti. Kadangi su draugu nebijo darbo, jų negąsdino tai, kad patiems teks tvarkytis, netgi norėjo patys padaryti kuo daugiau, nes atrodė įdomus procesas panaudoti turimus įgūdžius, įgyti naujų. Sodybos renovacija – hobis, per kurį realizuoja save.
Abu su draugu kilę iš Žemaitijos, susipažino Vilniuje, sodybos ieškojo per daug nežiūrėdami, kur ji yra, nes pasiūlymų skaičius ribotas, ribojo ir kaina, ir kiti norai, ko sodyboje norėtųsi. Galiausiai sodybą įsigijo Kupiškio rajone. Apžiūrėjo jų daug, kone visoje Lietuvoje.
Svarstė dėl atstumo, atrodė, kad Vilniuje daug kultūros, didesnis darbo pasirinkimas, daug niuansų, kodėl norisi būti arčiau sostinės. „Kita vertus, svarstėme, kad jei gyventume netoli sostinės, per spūstis į darbą tektų važiuoti valandą. Atrodo, kad gyveni gamtoje, tačiau, kasdien važiuodamas į darbą, pusę gyvenimo praleidi automobilyje. Mums atrodė geriau paieškoti darbo miestelyje arba nuotolinio darbo. O atvažiavus į Vilnių įsitraukti į greitą sostinės gyvenimą. Turime draugų, šeimos narių, kurie čia gyvena, apsilankyti tikrai nesunku. Kad ir nemažas atstumas, bet turi ką ir kur aplankyti“, – pasakojo mergina.
Į sodybą pora įsikraustė per Jonines. Joje niekas negyveno apie dešimt metų, tačiau ji nebuvo visai apleista, buvę savininkai nupjaudavo žolę. Pora norėjo įsikraustyti iš karto, taigi, apsigyveno tokioje, kokią rado. Pavyzdžiui, dvi savaites gyveno be viryklės, nes ieškojo jos pirkti skelbimuose, norėjo įsigyti naudotą. Taigi, vertėsi be jos. Vasarą tas nebuvo sunku, galėjo gaminti ant laužo, taigi, turi smagių prisiminimų.
Tikslas, anot Gintarės, buvo sodybą paversti gyvenama, tačiau pora iškart nesiėmė grandiozinių darbų, pavyzdžiui, keisti stogą, nes tą reikėjo suplanuoti. Stogą apskardino ir kaminą keitė samdyti specialistai, likusius darbus darė patys.
Vilniečių įsigyta sodyba – senovinė, dviejų galų. Įsikėlė į vieną pusę, tvarkė kitą, norėjo, kad būtų jauki. Viena pusė jau sutvarkyta, Gintarė su draugu jau persikėlė ten gyventi, dabar tvarkys kitą pusę. Anot Gintarės, jie įsikūrė jaukiai, sutvarkė, kad būtų vanduo, nuotekos. Mergina pripažįsta – nėra lengva, kartais sunkūs ne patys darbai, kiek, atrodo, gyvenimas dulkėse.
Poros sprendimą kraustytis į kaimą artimieji palaikė, nebuvo didelių skeptikų nei šeimose, nei draugų rate. Antra vertus, draugo tėvai gyvena vienkiemyje, supranta, pataria, jie, tvarkydami savo sodybą, visas klaidas jau padarė, tad galėjo iš jų mokytis.
Gintarei su draugu, prieš įsigyjant sodybą, buvo svarbu, kad namas būtų geros būklės, kad galėtų iškart kraustytis, norėjo gero, kokybiško namo, stovinčio ant pamatų. „Gal kažkam prioritetas graži vieta, mums reikėjo kito varianto. Pagrindinis dalykas – geri pamatai, taip pat rąstų būklė, kurią galima patikrinti baksnojant į juos atsuktuvu. Jei rąstas supuvęs atsuktuvas smigs į vidų. Dažniausiai rąstai pūna prie pamato arba palangių. Rasti namą, kur rąstai idealios būklės, sudėtinga, bet jei nori pakankamai geros, įmanoma. Ir mes radome“, – kalbėjo tinklaraštininkė.
Name likę mediniai su stiklais langai. Kartais sodybose jie visų pirma pakeičiami į plastikinius. „Tvarkydami sodybą, stengiamės autentikos palikti, stikliniai langai labai gražu, langus planuojame restauruoti. Taip pat sodyboje radome įvairių senų padargų“, – kalbėjo mergina.
Pora buvo nusprendusi per vasarą atostogauti, nedirbti, todėl dirbo sodyboje. Gintarė pasakojo darbą susiradusi netoli namų.
„Remontuodamas sodybą turi neskubėti priimti sprendimų. Kartais būna, kad išsirenki sienų spalvą, nusidažai, supranti, kad nepatinka, o tai netvaru, nes eikvoji laiką ir resursus. Sprendimus priimame lėtai, apgalvojame, mums tas svarbu.
Mes tokie žmonės, kur tinka gyvenimas mieste ir kaime. Priimant sprendimą, sveriant visus dalykus, svarstant apie Vilniaus patogumus, galvojome, kad jei nusibos, galime sodybą parduoti. Tai nėra galutinis nuosprendis. Jei norėsime kitų nuotykių, galėsime jų imtis“, – mano mergina.
Gintarė, nors ir įsikėlusi prieš Jonines, iškart įsirengė nedidelį daržą, spėjo užsiauginti daržovių, prieskoninių žolelių.
