Palikti Dniprą moterys galutinai nusprendė tik kovo 22 dieną, kai ėmė daugėti ore raketų ir dažnėti oro antskrydžiai. Iki tol jos slėpėsi šalia daugiabučio, kuriame gyveno, esančioje požeminėje parkavimo aikštelėje. Ten žmonės jau buvo įsikūrę nuolatines slėptuves, atsinešę čiužinių. Kartais čia tekdavo praleisti ir visą naktį.
Būdamos Kaune ukrainietės nuolat seka „Telegram“ programėlę, kurioje pranešama apie oro antskrydžius jų mieste prie Dnipro. O jų kol kas nemažėja.
Didžiausias šių moterų troškimas – kuo greičiau grįžti į namus. Tačiau kol kas tai neįmanoma. Tad tenka kurtis naujus namus ir gyvenimą Lietuvos mieste prie Nemuno.
Smuikas suminkštino širdį
„Kai pamačiau šias dvi moteris Kauno geležinkelio stotyje, į kurią jos atvyko iš Marijampolės pabėgėlių skirstymo punkto, supratau, kad viskas bus gerai. Močiutė rankose laikė smuiką, o dukra – 4 kilogramus sveriantį katiną“, – pirmą įspūdį apibūdino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja prof. Aistė Lazauskienė. Ji drauge su vyru jau pirmą karo dieną nusprendė, kad jiems priklausančiame vieno kambario bute Kaune priims karo pabėgėlius.
Kauniečiai Aistė ir Erlandas Lazauskai gyvena Rumšiškėse, tad jų butas Aleksote jau ne pirmą kartą tampa prieglobsčiu ieškantiems stogo virš galvos.
Istorija su ukrainietėmis moterimis kartojasi beveik po 12 metų, nes 2005-aisiais bute jau slapstėsi pabėgėliai iš Čečėnijos.
„Tada nuo persekiojimo bėgantys žmonės pas mus gyveno beveik dvejus metus. Jūs neįsivaizduojate, kaip mes susidraugavome, – esame per tą laiką ne kartą susitikę, lankėmės pas juos, jų draugai ir giminaičiai nepraleidžia progos užsukti į Kauną“, – gerą pabėgėlių priėmimo patirtį prisiminė E.Lazauskas.
Tad abejonių, kad reikėtų pasiūlyti prieglobstį nuo karo Ukrainoje bėgantiems žmonėms, sutuoktiniams nekilo nė akimirkos.
Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse dalį laiko dirbanti A.Lazauskienė iškart atsiliepė į muziejaus vadovybės ir Kultūros ministerijos kvietimą pasiūlyti pagalbą bėgliams iš Ukrainos. Vėliau registravosi ir VDU kvietimu, tačiau galiausiai pastogės prašymo sulaukė tik užpildžiusi iniciatyvos „Stiprūs kartu“ anketą.
Pabėgėliai buvo išrankūs
Tiesa, viskas nebuvo lyg sviestu patepta.
„Po pirmųjų kontaktų su prieglobsčio prašytojais likome gerokai nusivylę. Vyras net supyko ir sakė, kad nepriimsime nieko. Tačiau savanorė iš Marijampolės kažkaip įtikino pabandyti paskutinį kartą. Pavadino šias moteris savo fainuolėmis ir nedrąsiai užsiminė, kad jos keliauja su katinu“, – pokalbį telefonu prisiminė A.Lazauskienė.
E.Lazauskas patvirtino, kad pradžioje jį labai nustebino, jog pirmieji besikreipiantys žmonės buvo labai išrankūs.
„Mano galva, toks elgesys, kai žmonės prašo prieglobsčio, o po to sako – ne, žinot, mums kitur siūlo geresnes sąlygas, toks truputį užgaunantis“, – kraipė galvą vyras.
Pasak jo, buvo net atvejis, kai atsivežė į butą moterį su paaugliu berniuku ir jos motina, tuomet paaiškėjo, kad jiems netinka sąlygos, nes nėra atskiro kambario vaikui.
Tačiau Irinai ir Larisai viskas naujuose namuose tinka ir patinka. Nedidelė, bet jauki virtuvėlė, sujungta su erdviu koridoriumi. Tvarkinga vonia ir tualetas. Atskiras erdvus kambarys, kuriame stovi išlankstoma dvigulė sofa-lova, darbo stalas ir svarbiausias joms įrenginys – kompiuteris.
„Neįsivaizduojate, kaip apsidžiaugiau, kai Erlandas atvežė kompiuterį. Galime žinias žiūrėti kad ir visą parą. Taip pat jau pradėjau ieškoti darbo, užsiregistravau Užimtumo tarnyboje“, – neslėpė džiaugsmo inžinerinį išsilavinimą turinti I.Revina.
Vyras pridūrė, kad kompiuterį jam pavyko rasti per pažįstamus vienoje IT įmonėje. Jie buvo suruošę kompiuterinės įrangos siuntą, skirtą paaukoti Raudonojo Kryžiaus organizacijai, pasitarę vieną kompiuterį atidėjo E.Lazausko prašymu ir sutvarkė reikalingus dokumentus. E.Lazauskas tikisi, kad panašiu būdu pavyks rasti ir darbą Irinai.
„Visur nurodėme, kad norėtume priimti kultūros srities ar švietimo darbuotojus, nes būtų lengviau padėti jiems integruotis. Manau, kad Irina puikiai persikvalifikuos, jei darbas atsiras ir ne pagal specialybę. Svarbu, kad žmonės išsilavinę, kultūringi“, – neslėpė jis.
Mokysis lietuvių kalbos
Pasak I.Revinos, pirmas jos noras yra šiek tiek pramokti lietuvių kalbos ir rasti darbą. Nesvarbu, kokį, svarbu – dirbti. Įėjus į butą abi moterys taip pat jau sveikinosi lietuviškai ir pabrėžė, kaip tariami jų vardai, pavardė – ne rusiškai.
Ir Dnipras jau beveik penkeri metai ne Dniepropetrovskas, atkreipė dėmesį, kad nepadarytume klaidos.
E.Lazauskas sakė, kad nuo pat pradžių buvo nusiteikęs nepriimti gyventi vyrų, kurie atitinka mobilizacijos amžių nuo 18 iki 60 metų.
„Na, nebent su trimis vaikais, nes tiems vyrams, kurie turi daugiau kaip tris vaikus, leidžiama lydėti šeimą. Žinoma, ir vyresniems nei 60 metų, neįgaliems, ligoniams“, – vardijo jis.
Pasak iš Dnipro į Kauną atvykusių moterų, autobuse, kuris jas išvežė iš nuolat apšaudomo miesto, buvo tik du vyrai. Vienas lydėjo žmoną ir 6 savo vaikus, kitam buvo per 90 metų ir jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Beveik pusė autobusu važiavusių žmonių buvo vaikai.
„Mes vienintelės važiavome su katinu. Bet negalėjau jo palikti. Ramu, kad jis su mumis. Dabar mūsų name pilna butų, kuriuose palikti gyvūnai. Likę kaimynai pagelbėja vieni kitiems, prižiūri gyvūnus, laisto gėles visame mieste.
Ryžomės išvykti tik dėl vaikaitės. Turime ją vienintelę, dėl jos privalome likti gyvos“, – prisipažino Larisa.
Moteris neslėpė, jog po keturias paras trukusios kelionės manė, kad mirs. „Dvi paras išgulėjau paslika, net į tualetą neturėjau jėgų atsikelti“, – sakė ji.
Paklaustos, kokius daiktus pasiėmė, be katino, moterys vardijo, kad ėmė tik būtiniausius – dokumentus, kelis drabužius ir vaistus.
„Didžiąją dalį vietos lagamine užėmė mamos vaistai. Bijojau, kad kitoje šalyje negausiu receptinių vaistų, o mama be vaistų neišgyvens“, – pasakojo Irina.
Džiaugiasi gyvenimu Kaune
Moterys džiaugiasi draugišku priėmimu ir lietuvių nuoširdumu.
„Jau atėjo ir kaimynė, atnešė visokių gėrybių. Maisto parduotuvėje vyras, sužinojęs, kad mes iš Ukrainos, tiesiog prie kasos padavė 20 eurų. Labai sujaudina tokia pagalba, jautiesi ne vienas“, – kalbėjo jos.
E.Lazauskas taip pat pabrėžė, kad jų bendruomenė labai draugiška. Gerai priėmė tiek prieš daugiau kaip dešimt metų čia gyvenusius čečėnus, apsidžiaugė ir sužinoję, kad gyvens ukrainietės moterys.
„Šalimais gyvenantis kaimynas iškart pasakė – duok mano telefoną, jei reikės moterims kokios vyriškos pagalbos. Čia labai stipri bendruomenė, visi vieni kitus pažįsta, padeda“, – pabrėžė jis.
Moterys negaili gerų žodžių ir apie Kauną. Nustemba išgirdusios, kad prieš tai kažkas nenorėjo čia apsigyventi, nes Kaunas neva mažas miestas, todėl liko ieškoti pastogės Vilniuje. Irina pasakojo, kad Kaune jau yra buvusi su mama sovietmečiu. Tuomet Larisa vyko į sanatoriją Druskininkuose, o dukrai tebuvo dešimt metų.
„Iki šiol gerai prisimenu apsilankymą Velnių muziejuje“, – prisiminė I.Revina.
Kaune moterys dar nedaug spėjo pamatyti, tačiau jau paragavo spurgų, kurios labai patiko, ir nuėjo į M.K.Čiurlionio muziejų. Pasidžiaugė, kad muziejų lankymas ukrainiečiams yra nemokamas.
Ši ekskursija sutapo su vaikaitės Marijos apsilankymu. Ji iškart atvažiavo iš Rygos pamatyti gyvų mamos ir močiutės.
„Išsivežė smuiką. Jos vienintelis prašymas buvo paimti iš gimtųjų namų smuiką, gal vėl pradės groti“, – užsisvajojo karą tėvynėje trumpam pamiršusi Ukrainos senjorė.
Kaunas – svetingas
Kauno įstaigose mokosi apie 700 ukrainiečių vaikų, daugiau nei pusantro šimto – nuotoliniu būdu su Ukrainoje likusiais mokytojais.
Popamokinę veiklą jau atrado apie 100 vaikų. Tarp populiariausių pasirinkimų – sporto būreliai, muzikos pamokos, dailė ir scenos menai.
Sulaukta per 100 prašymų savivaldybės skiriamai vienkartinei išmokai gauti.
Išduota daugiau kaip 3,5 tūkst. nemokamų viešojo transporto kortelių. Skaičiuojama, kad jas per dieną atsiima apie 300 žmonių.
Kauno Užimtumo tarnybos skyriaus duomenimis, darbo ieško ir jau yra užsiregistravę per 600 ukrainiečių.
Lietuvių kalbą mokytis pasirinko apie 300 čia apsistojusių asmenų.
