Viskas, anot Linos, labai paprasta: nugenėtas šakas sukarpyti į norimo ilgio dalis ir namuose pamerkti į stiklainį su vandeniu (vandens nepagailime).
Tuomet – laukti: pirmiausia pradės sprogti pumpurai ir leistis lapeliai, vėliau, ūglių apačioje, ryškėti balti darinukai-taškeliai, paskutinis etapas – rodytis tikrosios šaknelės.
Procesas užtrunka apie mėnesį. Svarbu, anot Linos, kantrybė. Taip pat nepamiršti papildyti išgaravusį vandenį ir kartais tą vandenį pakeisti, kad neužrūgtų.
Hortenzijų dauginimo būdų yra ir daugiau.
Dar vienas – jų dauginimas žaliaisiais auginiais. Šį būdą galima išbandyti tiek dabar, kai pamerktos šakelės ims žaliuoti, tiek vasarą, imant dauginamąją medžiagą nuo žaliuojančio krūmo.
„Pamerktos nugenėtos šakelės prabudo, išleido nemažai žalios masės, netgi krauna žiedus (juos pašalinau), tad tas paaugusias nugnybiau ir sukišau į palaistytą vermikulitą, uždengiau maišeliu“, – savo bandymu dalijosi Lina.
Visą eigą ji išdėstė papunkčiui:
1. nusiskyniau hortenzijos krūme esančią šakelę, kuri dar nebuvo sumedėjusi.
2. Padalinau šakelę į fragmentus, taip pasiruošdama dauginamosios medžiagos – žaliųjų auginių.
3. Apkirpau per pusę lapelius.
4. Kotelius pavoliojau įšaknydinimo milteliuose.
5. Susmaigsčiau į sudrėkintą agrovermikulitą.
6. Uždengiau maišeliu taip sudarydama šiltnamio efektą.
7. Indelį laikiau šviesiame kambaryje, bet jokiu būdu ne tiesioginėje saulėje.
Jei pastebėdavau, kad maišelis iš vidaus aprasojęs, tuomet jį išversdavau į kitą pusę ir vėl uždengdavau.
Pradėjau liepos 18 dieną, rezultatas – rugpjūčio 17-ąją. Dauginimui palankiausias laikas yra pavasaris ir iki vidurio vasaros, dėl to daigai spėja tinkamai įsišaknyti ir paaugti. Šiuo atveju aš eksperimentavau.
Dar vienas būdas – dauginimas lauko sąlygomis pavasarį, kai dar vėsu. Nugenėtas šakeles sukišate į žemę lauke, jų dengti tokiu laiku nereikia, prigis savaime, išleis savo lapelius ir šakneles, o vėliau galėsite persodinti.
