Vilniaus geležinkelio stoties rajono niūrumas

Vilnius lapkritį pilkas. Vis mažiau lapų, šviesos. Geležinkelio stotyje dunda traukiniai, o aplinkinių namų langų stiklai jau pavargo drebėti. Tyliai stebi praeivius, net užuolaidos nejuda. Prieini prie lango, nori jame pamatyti savo atspindį, bet nepavyksta. Langas sugeria visą tave tarsi vandenį sugeria smėlis – įsideda į kolekciją dar vieną praeivio portretą, lyg konduktorius, kuris prisimena, kur koks keleivis sėdi, todėl antrą kartą tavo bilieto jau nebetikrina.