Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė, kinologė Rūta Liberienė džiaugiasi, kad pastaraisiais metais neteko girdėti apie automobilyje „iškepusį“ šunį. Karštomis dienomis net pavėsyje stovinčiame automobilyje temperatūra pakyla tiek, kad gyvūnas gali žūti trumpiau nei per pusvalandį ar valandą. Kinologė pamena atvejį, kai prieš keletą metų pajūryje vykusios šunų parodos metu šeimininkui ringe pristatant vieną savo augintinį, antrasis, karštyje paliktas automobilyje, nudvėsė.
R. Liberienės teigimu, lietuviai jau rečiau palieka automobilyje savo šunis. O užsienyje, kur gyvūnų gerove rūpinamasi gerokai labiau, nerūpestingi šeimininkai griežtai baudžiami. Tuo viena lietuvė neseniai įsitikino Anglijoje. Prie prekybos centro pastatytame automobilyje palikusi savo šunį, grįžusi su pirkiniais moteris jo neberado, o vienas automobilio langas buvo išdaužtas. Paliktame raštelyje buvo parašyta, kad jos augintinis išvežtas į gyvūnų prieglaudą.
Ten nuvykusi lietuvė išgirdo, kad jai gresia bauda ir šuns konfiskavimas. Tik pamatę, kaip šunelis puolė prie šeimininkės ir ja džiaugiasi, prieglaudos darbuotojų širdys suminkštėjo ir jie keturkojį grąžino.
Veterinarijos ant ratų įkūrėja, panevėžietė veterinarė Birutė Litvinienė praėjusį savaitgalį gelbėjo ne vieną keturkojį pacientą, nukentėjusį nuo karščio. Dauguma jų atsigavo, tačiau vienas šuo, ir taip turėjęs širdies ligą, krito.
Pasak veterinarės, dažniausi požymiai, kad šuo patyrė šiluminį smūgį – jis tampa neramus, tarsi neranda vietos, ima tankiai kvėpuoti, kai kuriuos pykina.
Karštį sunkiausiai pakelia širdies problemų turintys, nutukę ar seni šunys. Nuo saulės dažniau nukenčia tamsiakailiai gyvūnai. Vargsta ir suplotas nosys turintys šunys – mopsai, buldogai, bokseriai – jų kvėpavimas ir taip apsunkintas, o per karštį jiems atsivėsinti dar sunkiau.
Veterinarė primena, kad per karščius reikia kruopščiau pasirūpinti savo augintiniais: jie turi gauti daug skysčių, pagal galimybes juos reikėtų laikyti pavėsyje, maudyti vėsiame vandenyje ar bent juo apipilti. Pasak B. Litvinienės, ne iš gero gyvenimo prie grandinės saulėje kepantys šunys net giliausias duobes išsikasa, bandydami pavėsį susikurti.
Biržietis veterinarijos gydytojas Mindaugas Šulnis pamena, kaip jam teko gelbėti saulėje perkaitusį mopsą. Paaiškėjo, kad šunį laikinai saugoję žmonės jį kelioms valandoms per patį karštį uždarė balkone. Vėliau jie teisinosi, kad keturkojis ten nuolat leisdavo laiką, todėl ir kepinant saulei ten jį palikę. Leisgyvį šunelį veterinarui pavyko išgelbėti pastačius lašines, suleidus vaistų.
Kinologė R. Liberienė perspėja, kad karštomis dienomis dideli fiziniai krūviai kenkia ne tik žmonėms, bet ir šunims. Vienas panevėžietis vasarą pražudė savo bokserių veislės šunį, sumanęs jo lydimas pasivažinėti dviračiu. Po tokio kroso bokseris krito negyvas.
Taip pat nevertėtų atėjus karščiams nukirpti ilgaplaukio šuns. Ilgas kailis savotiškai apsaugo jį nuo karščio, o netikėtai „nuplikęs“ gyvūnas labiau nukenčia, nes sutrinka organizmo savireguliacija.
R. Liberienė pataria karščio nukamuotam šuniui drėkinti vandeniu nosį ir padukus – taip jis greičiau atvės.
Veterinarijos gydytojas iš Rokiškio Gerardas Šimanauskas primena, kad karštis gali pražudyti ne tik geriausius žmogaus draugus šunis. Pavyzdžiui, nuo saulės smūgio kristi gali ir raguočiai. Todėl tik nieko apie žemės ūkį neišmanančiam miestiečiui juokingos atrodo ganyklose su baltomis skarelėmis ant galvų besiganančios karvės. Iš tiesų tai ženklas, kad šeimininkai savo gyvuliais nuoširdžiai rūpinasi. Tiems, kas turi mažiau karvių, veterinaras rekomenduoja karštomis dienomis jų iš viso nevesti į ganyklas, laikyti tvartuose, kur vėsiau.
Gyvulius karštomis vasaros dienomis vargina ir kraujasiurbiai vabzdžiai. Pasak G. Šimanausko, jei mašalų atakos dabar jau baigėsi, tai gyliai lauke besiganančias karves ar arklius puola būriais. Žmonės nuo jų savo augintinius gina ir liaudiškomis priemonėmis – pavyzdžiui, tepa stipriu česnakų nuoviru.
