„Visi medžiai yra kiauri, aplūžinėję, nesveiki. Jų šaknys yra išėjusios į kalno paviršių. Pavasarį ūkio tarnyba pjaunamus medžius fotografavo, jie buvo tuščiaviduriai. Kai kurie medžiai net kelia pavojų pastatams“, - aiškino Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Ji ragino miesto valdžią žiūrėti ūkiškai - leisti kirsti nusenusius medžius.
Savivaldybės atstovas teigė priešingai: „Dauguma medžių taisyklingos lajos, nepažeisti grybinių ligų, neturintys išorinio puvinio požymių, pavojingo pasvirimo ar kitų pavojų keliančių faktorių.“
Lapuočių sergėtojai sako, kad muziejus neturi reikiamos įrangos medžių būklei nustatyti. „Norint nustatyti, ar medis yra avarinės būklės, reikia jį tirti naudojant specialų Preslerio grąžtą. Vilniaus miesto savivaldybės turimais duomenimis, Lietuvos nacionalinis muziejus neturi nei vieno specialisto, kuris galėtų atlikti šį tyrimą“, - prieštaravo G. Runovičius.
Neoficialiais duomenimis, dar viena priežastis, kodėl savivaldybė neleis kirsti medžių ant Gedimino kalno – gyventojų įprotis matyti pilį, apsuptą augmenijos.
Šaknys kenkia kalnui?
„Jei būtų mano valia, ant Gedimino kalno neliktų nė vieno medžio“, - sakė laikinai Vilniaus pilių direkcijos (VPD) vadovo pareigas einantis Danius Malinauskas. Jis pasakojo, kad medžiai ir parkas greta kalno – paprasčiausia gamtos išdaiga. Pilys niekada nebūdavo gaubiamos medžių. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės teigimu, kalnas iki XIX amžiaus nebuvo apaugęs medžiais.
„Juk priešai būtų galėję jais užlipti ir lengviau įsiveržti į pilį“, - aiškino jis.
Anot D. Malinausko, ir mūsų dienomis medžiai daro didelę žalą piliai: „Jie linguoja, šaknys nuo lingavimo juda, šlaitas slenka žemyn. Galų gale, kai nėra medžių, pilį galiu matyti iš daugybės vietų. Dabar, truputį praretinus medžius, iš Pilies gatvės pusės atsiveria labai gražus vaizdas.“
Velėna geriau už medžius
Savaitės pradžioje Gedimino pilies šlaite kaip boružės laipiojo ryškia oranžine spalva ant nugarų pažymėtais drabužiais apsirengę darbininkai. Jie po medžių kirtimo tvarkė kalno šlaitą – sutvirtino jį, įkalė nedidelius polius, pynė pinučius iš vytelių, pylė žemės ir dėjo velėną, tvirtino ją mediniais kuoliukais.
„Kažkada tie kuoliukai supus, o velėna bus įaugusi į žemę. Tiesa, darbininkai vėluoja. Velėną reikėjo kloti anksčiau. Yra rizika, kad ji neprigis. Tuomet pavasarį statybininkai turės darbus pakartoti“, - aiškino muziejaus direktorė.
Jos įsitikinimu, velėna kalnui geriau nei medžiai, kurių vienas kitas sveikas galėtų ant kalno likti. „Nuo tų medžių niekam negeriau. Gal romantiškai atrodo – ruduo, lapai gelsvi. Bet jei susiformuos tvarkinga velėna, irgi bus gražu“, - sakė B. Kulnytė.
Sutvarkius kalną, reikėtų restauruoti bokštą, kurio plytos nuo rūgštingo lietaus yra apirusios.
