Vilniaus paminklosaugos vadovas Vitas Karčiauskas išsikvietė Pilių rezervato direktorę Audronę Kasperavičienę ir pareikalavo iki gruodžio 31 dienos išvežti šiukšles iš Kalnų parko ir susitvarkyti savo prižiūrimą teritoriją.
„Blogai, baisu!” – ieškojo žodžių paminklosaugininkas savo įspūdžiams apie kelionę po Kalnų parką apibūdinti.
Jis dėkojo archeologui K. Katalynui, padariusiam netvarką įrodančias nuotraukas.
Ši Kalnų parko teritorija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo paminklų sąrašą.
Kaltina Sereikiškių parką
A. Kasperavičienė aiškino, kad uždarius Sereikiškių parką Kalnų parke pradėjo lankytis daugiau vilniečių.
Tačiau 200 tūkstančių litų, kuriuos tvarkymosi darbams skyrė Kultūros ministerija, buvo išleisti kitapus Vilnios – Gedimino kalno papėdėje esančiam parkui.
A. Kasperavičienės teigimu, Kalnų parke tvarkėsi tik 3 Rezervato tvarkymo skyriaus darbuotojai, padedami Darbo biržos atsiųstų bedarbių.
Vilniaus pilių rezervato direkcijoje valstybė moka algas 17 darbuotojų.
Vienintelė šios įstaigos paskirtis – rūpintis ir prižiūrėti Lietuvos istorijai svarbų 50 hektarų žemės plotą Vilniaus centre, kur greičiausiai įsikūrė pirmieji vilniečiai.
Septyni Rezervato priežiūros skyriaus darbuotojai turbūt prižiūri, kaip tvarkomasi, o vyr. finansininkė ir vyr. specialistė personalui greičiausiai irgi nerankioja šiukšlių.
Saugo nuo naujų statybų
A. Kasperavičienė tikino ginanti viešąjį interesą: esą vien rezervato egzistavimas saugo šią teritoriją nuo naujų statybų ir sklypų išsidalijimo.
Ji nežinanti, kas į šią teritoriją kėsinasi, bet dėl kiekvieno nepadaryto darbo rašomi skundai ir kviečiama policija. Juk Kalnų parkas nėra labiau apleistas nei kiti Vilniaus žalieji plotai.
Direktorės žiniomis, panaši į Vilniaus pilių rezervatą Suomijos įstaiga per metus išleidžia 10 milijonų eurų: 4 milijonus duoda valstybė, o 6 milijonus užsidirba patys darbuotojai nuomodami pastatus ir teikdami įvairias paslaugas.
Viskas, ką uždirba jų kolegos lietuviai, atitenka savivaldybei. „Tikrai nesiskundžiame – savivaldybei irgi reikia pinigų”, – aiškino A. Kasperavičienė.
Ekskursija virto alpinizmu
K. Katalynas supyko ant Pilių rezervato direkcijos, kai pavasarį į ekskursiją po šias itin griežtų taisyklių saugomas kalvas išsivedė Vilniaus mylėtojais pasivadinusius miestiečius.
Nors visuose Vilnių pristatančiuose tekstuose nurodoma, jog nuo šių kalvų atsiveria gražiausi Vilniaus vaizdai, pro šlaitus užžėlusius krūmus miesto beveik nebuvo matyti.
Tądien buvo nulijęs lietus ir nusileisti šlaitu sulūžusiais laiptais nuo Bekešo kalno buvo didžiulis iššūkis.
Tačiau didžiausi sunkumai prasidėjo kalvos apačioje, kur ekskursijos dalyvių laukė barikados. Į griovą tarp dviejų kalvų buvo sumesti krūmai ir medžiai, kuriuos nosies aukštyje nukirto darbininkai, nesivargindami žemai lenktis. Laužavietės rodė, kad krūmai jau buvo spėję pavirsti malkų sandėliu.
Miestiečių ekskursija virto alpinizmu: net vyresnio amžiaus žmonės buvo priversti kabarotis stačiais šlaitais bandydami apeiti kliūtį.
Pyko, niršo ir fotografavo
Archeologas kurį laiką piktinosi, kad Vilniaus centre esantis valstybės saugomas plotas visiškai apleistas ir taip niokojamas, nors iš valstybės biudžeto metų metais mokamos algos už tvarkymąsi ir priežiūrą.
Po to išsitraukė fotoaparatą ir nufotografavo saugomoje teritorijoje kasamų griovių liekanas, laužavietes, nukirstus medžius, šiukšlynais virtusias girtavimo vietas. Tačiau po pusės metų niekas taip ir nepasikeitė.
Valkatos Kalnų parko vengia
Šiuo metu Kalnų parką aplanko vos vienas kitas vilnietis.
Sprendžiant iš besimėtančių tuščių viskio butelių, čia lankosi vidutines pajamas turintys girtuokliai.
Ant senovės gerbėjų pastatyto aukuro kepami kepsniai. Bekešo kalną pamėgo studentai, o nuošalumo ieškančios porelės romantikos ieško ant apirusios ir apipaišytos būdelės stogo.
K. Katalyno teigimu, valkatos Kalnų parko vengia.
Šį rudenį archeologas ir gidas Kęstutis Katalynas apsilankė Kalnų parke ir įniršo. Jo pavasarį nufotografuotos vietos visiškai nebuvo pasikeitusios. Kaip gulėjo šiukšlių ir puvėklių krūvos, taip ir liko.
